Kai sulaukiu nuomonių apie savo tinklaraštį, dažnas stebisi, kad turiu tiek laiko ir kantrybės žaisti su vaiku. Kiekvienas turi skirtingus gyvenimus ir jo aplinkybes, todėl bandydami daryti kažką kaip kiti, galite tik labiau nusivilti. Mano kasdienybę tikrai lemia kai kurie dalykai, ko dažna mama, gyvenanti Lietuvoje, neturi. Tačiau kai kas yra mano arba mūsų šeimos pasirinkimas. Pastaruosius dalykus, jeigu jie priimtini ir jums, galite pritaikyti ir patys. Štai mano pamąstymai, kodėl laiko žaidimams pas mus galbūt daugiau nei vidutiniuose namuose.
- Namų ruoša. Jos gerus metus mano kasdienybėje beveik nėra. Tai skamba kaip neįtikėtina svajonė ir turbūt net nešauna kitiems į galvą, bet darbai, kuriuos man tenka daryti namuose yra tik apsipirkimas, maisto ruoša, skalbimas ir šiek tiek indų (dažniausiai savaitgaliais). Visa kita daro mūsų tvarkytoja, kuri su savo šeima gyvena šalia ir tai yra jai darbas, o mums - padėtis be išeitis, nes tokią paslaugą gavome besinuomodami namą. Gyvename mes Pietų Afrikos Respublikoje, kur darbo jėga yra pigi, kai kuriems yra keista ir tai, kad aš pati gaminu, skalbiu drabužius arba išsiplaunu puodelį, išgėrusi arbatos. Iš pradžių gyventi tokiomis sąlygomis tikrai buvo nelengva - ir aš nejuokauju. Pagalvokite, kad to kaina - kasdien šalia besisukiojanti tvarkytoja. Tačiau neneigsiu, kad tai mūsų šeimai nuima galybę rūpesčių ir natūraliai atsiranda daugiau laiko, kurį galime leisti kartu. Manau, kad tai, jog šioje šalyje didžiajai daliai šeimų (kurios negyvena žemiau skurdo ribos) nereikia rūpintis namų ruoša, o dažnai net ir maisto gaminimu, lemia ir tai, kad šeimos čia labai artimos, tėvai ir vaikai daug laiko leidžia kartu, vaikai visiems ir visada yra džiaugsmas numeris vienas, o aš vis negaliu atsistebėti, kaip žaidimų aikštelėse paaugliai rūpinasi pačiais mažiausiais, nors juos mato pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Be abejo, yra ir daugiau tai lemiančių veiksnių, o ir šiaip tikrai nepavydėkime šiai šaliai, nes problemų čia yra neįtikėtinų ir daug. Yra dar ir kitas aspektas - kaip vaikai išmoks tvarkytis? Tik matydami tai darančius tėvus. Be to kai kurie namų ruošos darbai gali būti būdas vaikus mokyti atsakomybės ir pareigingumo. Tačiau įsivaizduokite save bent savaitę be namų ruošos! Manau, kad ir jūs natūraliai daugiau dėmesio skirtumėte vaikams. Aš iš savo vaikystės pamenu tvarkymosi šeštadienius arba sekmadienius, bet tikrai ne taip norėdavau leisti laiką su savo tėvais. Ši patirtis dar kartą parodė, kad verta net ir gyvenant Lietuvoje pagalvoti apie tvarkymo paslaugas bent kartą ar du per mėnesį.
- Aš esu išėjusi motinystės atostogų iki vaikui sueis treji metai. Kol kas neturiu patirties, kaip mano kasdienybė su vaiku atrodytų, jeigu šiuo metu dirbčiau. Tai mūsų šeimos apsisprendimas ir džiaugiuosi, kad aplinkybės buvo tokios, kad galėjome rinktis. Leisdama laiką su vaiku, rūpinuosi ir tuo, kad man pačiai būtų įdomu ir smagu. Tada visi užsiėmimai įgauna kitą prasmę. Norisi išbandyti kažką naujo, kas ko nors išmokytų ir mane, o patikėkite - kai įdomu jums, įdomu ir vaikui! Natūraliai norisi laiko ir sau, todėl turiu sugalvoti ir kokių nors užduočių Kasparui, kurias jis galėtų daryti vienas arba, pavyzdžiui, supažindinti su piešimu ar kita veikla, kad jis atrastų kažką, ką jam smagu daryti pačiam. Bent akimirkai, kuri jam augant vis ilgėja!
- Ekranų laikas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais artimas nuliui. Tai atrodo labai drastiškas pasirinkimas ir tikrai nesiruošiu vaikui dar ilgus metus drausti žiūrėti televizoriaus arba žaisti kompiuteriu. Tačiau, manau, kad pirmaisiais metais bet koks kitas laikas ir žaidimas su tėvais yra gerokai naudingesnis nei spoksojimas į ekraną. Juk jiems tiek daug ko reikia išmokti! Yra galybė mokslinių tyrimų apie televizoriaus ir kompiuterio įtaką mažamečiams (pabrėžiu šitą žodį) vaikams, kurie padėjo susiformuoti tokią nuomonę. Tačiau ir be jokių tyrimų man nepatinka vaiko elgesys žiūrint ar pažiūrėjus kokį nors filmuką (kalbu apie vaiką iki maždaug dvejų metų amžiaus). Nepatinka man ir tai, kad pasodinus vaiką prie ekrano, gali jį pamiršti. Mes leidžiame vaikui žiūrėti filmukus arba žaisti kompiuteriu kelionėse, kai jam reikia ilgai ir ramiai išsėdėti lėktuvuose, automobiliuose ar bet kur kitur. Taip pat kartais kartu žiūrime kokius nors mokomuosius filmus ar filmukus, daineles. Tai tikrai puikus būdas vaikui mokytis kalbų arba pamatyti, kaip, pavyzdžiui, atsiranda drugelis ir, manau, kad ateityje panašių dalykų žiūrėsime vis daugiau. Tiesiog natūraliai matau, kad tam atsiranda poreikis, o ir vaikas kitaip priima informaciją. Man patiko amerikiečių tyrimas ir patarimai, kaip kartu su vaiku žiūrėti televizorių (esu pasidalinusi šia nuoroda kažkada savo skaitiniuose). Beje, ne taip seniai Kasparas pažiūrėjo pirmąjį savo pilno metražo animacinį filmą, bet ne vienu prisėdimu - vis po kokia penkiolika ar dvidešimt minučių. Neįsivaizduoju, kaip dvimetis galėtų dvi valandas išsėdėti prie televizoriaus. O kodėl pasakoju visa tai? Jūs tik pagalvokite, kaip atrodytų jūsų vaiko kasdienybė be ekranų. Jam būtų nuobodu, todėl reikėtų kažką kartu veikti!
- Jokių žvilgčiojimų į telefonus, kai būname kartu! Čia jau taisyklė suaugusiems. Jos mums ne visada sekasi laikytis pavyzdingai, bet jos poveikis tik teigiamas. Atrodo, kad tik trumpam patikriname paštą arba Facebook, bet iš tikrųjų - erziname vaiką, nes nukreipiame savo dėmesį nuo jo, kuris kol kas dar nėra pajėgus suprasti žodžių "palauk" arba "aš labai trumpai". Man lengviau šios taisyklės laikytis vakare, kai vyras jau grįžęs iš darbo, tačiau norėčiau atsikratyti to žvilgčiojimo į telefoną visada, kai esu su vaiku. Tai irgi žingsnis kokybiško laiko su vaiku link.
- Keliauti ir pramogauti kartu su vaiku. Mes su Kasparu keliaujame, einame į svečius, parodas, restoranus nuo pat kūdikystės. Tai darėme tiesiog natūraliai, bet dabar matau, kad tai irgi viena iš priežasčių, lemiančių didesnį kiekį laiko vaikui. Juk tada esi priverstas nuolat kalbėtis su vaiku ir rūpintis, kad jam būtų įdomu. O tai dažniausiai reiškia bendravimą ir žaidimą kartu. Tai galioja ir tokiems dalykams kaip maisto gaminimas, skalbimas, lyginimas ar tvarkymas - visur stengiamės įtraukti ir vaiką. Tai tampa dar vienu būdu bendrauti arba ko nors išmokti. O juk tam mes - tėvai - ir esame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą