2016-06-27

Eksperimentai su soda vaikams

      Įvairūs eksperimentai yra vienas tų užsiėmimų, kuris visų pirma patinka man pačiai, todėl labai didelės motyvacijos kažką naujo išbandyti su sūnumi ieškoti nereikia. Paprastų eksperimentų su Kasparu esu išbandžiusi ir anksčiau, pavyzdžiui, gaminome balioną raketą ir balionus bombas. Taip pat ne kartą darėme ir bandymą su pienu. Jie tikrai nesudėtingi, įdomūs, paprasti, saugūs ir tinkami nuo kokių dvejų metų. Dabar, kai Kasparas jau paaugęs (3m.8mėn.), smagu išbandyti kažką sudėtingesnio, kur reikia daugiau susikaupimo ir atsargumo. Prisiminti eksperimentus mane įkvėpė vienos šeimos bandymai su sausuoju ledu (pirma, antra ir trečia dalis). Tačiau sausojo ledo gauti nėra paprasta, todėl aš nusprendžiau prisiminti visus savo kažkada matytus eksperimentus su soda ir actu. Tai gerokai paprastesni ingridientai, kurių galbūt net ir dabar rastumėte savo virtuvėje. O džiaugsmo ir nustebimo tikrai netrūks, nes čia vis kažkas šnypščia, sprogsta, pučiasi, didėja, keičiasi, liejasi ir pan.

ĮSPĖJIMAS. Atliekant visus toliau aprašytus eksperimentus nepalikite vaikų vienų, įvertinkite rizikas, nes actas ar kitos naudojamos rūgštys gali sudirginti odą. Saugokite, kad nepatektų į akis. Taip pat gerai apgalvokite, ar jūsų aplinka tinkama tokiems eksperimentams, kad ko nors nesugadintumėte.


 SODOS PUTOS

         Soda - pagrindas visiems čia aprašomiems eksperimentams. Pirmiausia pasiūliau išbandyti patį paprasčiausią eskperimentą, kad Kasparas pamatytų, kas vyksta, kai ji susimaišo su rūgštimi. Yra daug variantų, kaip šį eksperimentą galima pateikti. Tam jums reikės:
  1. Valgomosios sodos;
  2. Rūgšties (vandens ir acto mišinys, vanduo su citrinos rūgštimi, citrinos sultys ir t.t.);
  3. Padėklo (man paprasčiausia, bet galima ir kokiame puode ar indeliuose);
  4. Purkštuko, šaukštelio, pipetės ar kitų priemonių rūgščiam skysčiui dozuoti;
  5. Maistinių dažų (nebūtina)
           Pirmiausia į padėklą įpilkite sodos. Ant jos galite užlašinti maistinių dažų, jeigu juos naudosite. Tuomet pasiruoškite rūgščių skysčių. Aš į purkštuką įpyliau vandens ir acto mišinio. Taip pat bandėme šaukšteliu pilti vandens su ištirpinta maistine citrinų rūgštimi. Kasparas pasiūlė išmėginti ant sodos išspausti citrinos sulčių (puikiai pavyko), dar bandėme raugintų kopūstų sultis, bet jos nesuveikė. Paieškokite su vaikais ir daugiau rūgščių. Ar suveiktų apelsinų sultys? O obuolių? Ar taip pat gerai suputoja skirtingos acto rūšys? Kasparui šis eksperimentas labai patiko. Ypač su purkštuku ir spalvota soda. Išnaudojom visą pakuotę sodos. Taip pat galima daryti šį eksperimentą ir atvirkštine tvarka. Pavyzdžiui, į stiklainėlius su rūgštimi (spalvota arba ne) berti sodos. Įspūdingiausiai atrodo, kai skystis ir putos veržiasi per kraštus. Todėl stiklainėlius įdėkite į kokį nors indą.




    Atlikdami eksperimentus pasikalbėkite su vaikais, kas vyksta susimaišius šioms medžiagoms. Akivaizdžiai bus matomas vienas dalykas - putos. Tačiau susimaišius sodai su rūgštimi, išsiskiria dujos (anglies dioksidas). O tai geriau suprasti ir pamatyti padės kitas eksperimentas.



PRIPŪSK BALIONĄ




Reikės:
  1. Valgomosios sodos;
  2. Baliono;
  3. Plastikinio arba stiklinio butelio;
  4. Piltuvėlio (mes tokio daikto neturime, todėl pasigaminau iš susukto popieriaus) 
  5. Acto ir vandens mišinio (tinka ir vanduo su citrinų rūgštimi, ir grynas actas)
    Įpilkite į butelį savo pasirinktą skystį (aš maišiau vandenį su actu maždaug lygiomis dalimis). Į balioną per piltuvėlį įberkite keletą arbatinių šaukštelių sodos. Kiekį reikėtų rinktis pagal butelio ir baliono dydžius. Kuo daugiau medžiagų naudosite, tuo labiau balionas pūsis. Tačiau įvertinkite, ar pakaks vietos jūsų butelyje ir balione. Geri vaizdiniai šio eksperimento kiekių pavyzdžiai čia. Kai jau viską suruošite, užmaukite balioną ant butelio, laikydami balioną suspaudę taip, kad soda neišbyrėtų. Balioną iškelkite aukštyn virš butelio ir atleiskite ranką,  kad visa soda subyrėtų į butelį. Susimaišius medžiagoms, balionas ims pūstis. Abejoju, ar vaikai apsiribos vienu tokiu bandymu, todėl galite paeksperimentuoti su kiekiais.



SPROGSTANTIS MAIŠELIS



Reikės:
  1. Valgomosios sodos;
  2. Acto ir vandens mišinio;
  3. Plastikinio užsegamo maišelio (delno dydžio);
  4. popierinio rankšluosčio ar tualetinio popieriaus skiautės.
   Tai irgi ne mažiau įspūdingas eksperimentas. Į užsegamą maišelį įpilkite lygiomis dalimis acto ir šilto vandens. Į popierinio rankšluosčio skiautę įvyniokite sodos miltelių (valgomą šaukštą). Tuomet neišberiant sodos ir tą popierinį paketą tvirtai laikant prispaustą prie vidinio maišelio sienelių (kaip Kasparas laiko nuotraukoje), maišelį tvirtai užsekite. Tada kur nors saugioje vietoje (aš rinkausi vonią) atleiskite popierinį paketą nukristi į skystį ir numeskite maišelį. Kai soda susimaišys su skysčiu, maišelis ims pūstis ir, jeigu parinkote pakankamus kiekius medžiagų, sprogs.


ŠOKANČIOS RAZINOS IR RYŽIAI

  Po ankstesnių eksperimentų jau turbūt numanote, kas laukia toliau? Sodos ir rūgšties reakcijos metu susidariusios dujos gali pakelti razinas arba ryžius, kurie paprastame vandenyje tiesiog nuskęsta ant dugno. Tikslius kiekius šiam eksperimentui rasite čia, tačiau aš dariau viską iš akies ir pavyko puikiai.  Galite išbandyti ir su kitomis mažomis, pakankamai lengvomis kruopomis ar mažais makaronais. Kad būtų įdomiau, galima naudoti ir šiek tiek maistinių dažų.

2016-05-22

Moku žaisti - dveji!

     


      Dveji!

     Tiek metų prabėgo nuo mano pirmojo įrašo tinklaraštyje. Ir nors kartais pagalvoju, kad gal nebereikia man to rašymo, tačiau rašau. Gal ne taip dažnai kaip pradžioje, bet stengiuosi, kad dabartiniai įrašai būtų išsamūs, kad juose netrūktų nuorodų į kitus šaltinius, kad nuotraukos būtų kokybiškos ir estetiškos. Dabar jau atrodo tiek darbo įdėta: per daug gaila tiesiog viską pabaigti. Matau, kaip pasikeitė mano sūnus ir jo interesai per tuos dvejus metus ir tai man geriausiai atskleidžia, kiek daug laiko prabėgo. Augindama dukrą pastebiu, kokie visi vaikai yra skirtingi ir kaip įdomu kasdien stengtis juos pažinti. Kai girdžiu pagyras Kasparui dėl tam tikrų jo gebėjimų, visada tokiomis akimirkomis leidžiu sau pasididžiuoti ir pati savimi! Aš tikrai daug laiko jam skyriau pirmaisiais jo gyvenimo metais, kurie yra labai svarbūs. Negaliu atsidžiaugti, kad turėjau tokią galimybę. Tas laikas man buvo nepaprastas. Aš mokiausi ir vis dar mokausi būti mama, draugė, partnerė, mokytoja.

     Nors prabėgo dveji metai, aš tikrai nuoširdžiai vis dar džiaugiuosi dėl kiekvieno savo skaitytojo. Dėl kiekvieno žmogaus, kuris dalinasi mano idėjomis, o svarbiausia - dėl kiekvienos minutės, kurią galbūt įkvėpiau smagiai praleisti su savo vaiku. Nėra geresnių ar blogesnių užsiėmimų, yra laikas ir dėmesys, kurį skiriate savo vaikams. Todėl tikrai nebūtina kiekvieną dieną karštligiškai ieškoti, ką gi čia nuveikus kartu su vaikais. Nebent jums - tėvams - patiems to norėtųsi! Tiesiog raskite veiklos, kuri patiktų jums, tada viskas bus taip natūralu ir paprasta. Nepamirškime šypsotis vaikams, apkabinti juos ir parodyti, koks kartais sudėtingas, bet visada įdomus yra pasaulis.
  
   O dabar priimu sveikinimus ir linkėjimus.

2016-05-11

Būdai mokytis ir žavėtis augalais su vaikais

      Visu savo gražumu atsiskleidęs pavasaris yra pats geriausias metas papasakoti vaikams apie augalus ir parodyti jų grožį. Su savo dukra (6mėn) į lauką dabar einame jos būdravimo metu, todėl irgi nepraleidžiu progos pakelti prie žydinčių vyšnių ar slyvų, taip pat kartu pačiupinėti pirmuosius žiedus ar lapelius. Bėda, kad beveik viskas keliauja į burną, tai reikia atidžiai stebėti. Arba galima sudėti keletą tvirtesnių žiedų į plastikinį užsegamą maišelį - tiks kūdikio tyrinėjimams.
     O su Kasparu (3m. 7mėn) prisimename ir senus užsiėmimus, ir ieškome naujų. Pastarųjų dienų smagiausia augalinė veikla - paveikslai iš žiedų.


   Gėlių paveikslams reikės:
  • nuotraukų rėmelio. Tinka ir paprastas, bet toks dvipusis - daug įdomiau. Savąjį pirkau IKEA.
  • įvairių augalų: tinka lapai, žiedai, pumpurai, šakelės ir t.t.
       Galima įdėti vieną augalą, galima kurti paveikslus iš daugybės skirtingų (tam labiau tiktų didesni rėmeliai). Tai man savotiškai primena sekretus iš mūsų vaikystės. Galimybės beribės. Beje, toks paveikslas ne tik gali papuošti namus, būti puikia dovana, bet ir tinka piešimo užduočiai. Vaikas patogiai viską galės apžiūrėti ir nupiešti savąją plukę ar kitą jūsų pasirinktą augalą. Mes jau bandėme žibutes, plukes, įvairius lapelius, slyvų žiedų šakelę ir pienes. Būtinai po kelių dienų su vaikais pažiūrėkite, kas nutinka su augalais rėmeliuose. Jie labai gražiai sudžiūsta ir tinka naujiems užsiėmimams!
     Tyrinėjant augalus su mažaisiais galite ir tiesiog džiovinti juos tradiciniu būdu - tarp knygos puslapių, galite augalais piešti arba pasigaminti savo medį žodžių pamokoms (pumpuras, lapas, šaka, kamienas ir t.t.). Jeigu jums patinka žaisti ir mokytis iš gamtos, galite dar paskaityti apie mano aprašytus rudens užsiėmimus čia ir čia. Tikrai rasite idėjų visiems metų laikams!
       Ką išbandėte ir pamėgote jūs?

2016-04-08

Pirmieji kūdikio mėnesiai

       Pirmieji kūdikio mėnesiai - be abejonės skirti atrasti vieniems kitus ir megzti prieraišiems ryšiams. Ieškodami informacijos, ką veikti su naujagimiu ir pirmaisiais kūdikystės mėnesiais, rasite patarimus nešioti, myluoti, glostyti, masažuoti, mankštinti, kalbinti, pasakoti, šokdinti ir t.t. Visa tai nepaprastai smagu ir tikrai tuo užsiimkite. O aš iš savo patirties surašysiu dar keletą patarimų, ką veikti su kūdikiu, kuo jį užimti ir sudominti. Tik iš pradžių noriu pabrėžti, kad laikas su naujagimiu ir kūdikiu yra ne tik nepaprastai stebuklingas, bet ne visada ir lengvas, todėl jei nieko su juo specialaus neveiksite, o tiesiog būsite šalia ir tenkinsite jo būtiniausius poreikius - būsite pati geriausia mama savo vaikui. Tačiau jei nors akimirką imsite nuobodžiauti arba norėsite išsiblaškyti, išbandykite ką nors iš mano pasiūlymų. Specialiai nerašau kažkokio specialaus amžiaus, nuo kokio mėnesio ką daryti. Manau, užtenka ir šiaip visokių normų, į kurias mažylius visi bando sutalpinti.
  • Juoda/balta. Tai galėtų būti kodinis pavadinimas įvairių daiktų, kurie naudingi pirmaisiais kūdikio mėnesiais. Manau, lengviausia kontrastus kūdikio regai gerinti pasitelkti ten, kur jį pervystote. Aš iš vilnos rutuliukų gaminau pakabinamą žaislą. Galima tiesiog atsispausdinti jau paruoštų nemokamų paveikslėlių, galima kažką piešti patiems arba kabinti nespalvotų nuotraukų, o gal įrėminti gražių juodai-baltų plakatų. Taip pat pasitelkite kontrastingų spalvų medžiagas, užuolaidas ir pagalves.
  • Knygos. Taip, knygos kūdikiams. Skaitykite garsiai šalia savo mažylių nuo pat gimimo - taip daryti, remdamiesi moksliniais tyrimais, ragina Jungtinių Amerikos Valstijų pediatrai. Lengviausia tai padaryti, kai šalia auga vyresni vaikai, nes jiems skaitomas knygas girdi ir kūdikiai. Tačiau net jei auginate savo pirmagimį, pasistenkite skaityti garsiai šalia jo. Pasirinkite laiką, kai vaikas gerai nusiteikęs arba, pavyzdžiui, įsitaisęs nešioklėje. Skaityti galite ir nebūtinai kažką vaikiško, o tai - kas įdomaus jums. Na, o kai jūsų kūdikis nulaiko galvytę ir gulinėja ant pilvuko, rodykite jam paveikslėlių knygas. Čia vėl gi galima pasitelkti juoda-baltus paveikslėlius ar kitas kontrastų principu išleistas knygas, tačiau aš mielai rodau ir šiaip įvairias knygas su gyvūnų, vaikų, žmonių nuotraukomis arba net meno albumus. Aš jokiu būdu nesakau, kad taip jūs išauginsite menininkus, tačiau kodėl gi nelavinus jų regėjimo žiūrint į ką nors gražaus? Be to, jums nereiks nieko pirkti, tiesiog pasidairykite po savo knygų lentyną.


  • Žaislų stovas. Mano manymu, tai vienas geriausių žaislų, kurį galima pasigaminti. Tai bus nuolat besikeičiantis ir įvairiems užsiėmimams pritaikomas daiktas.
  • Lavinimo kilimėliai. Ne, aš neraginu pirkti brangiai kainuojančių, dažniausiai įkyrių spalvų, parduotuvinių lavinimo kilimėlių. Jeigu mokate (nors čia įgūdžių reikia minimalių) galite pasisiūti tokį, tokį arba tokį. Jei nenorite imtis didesnių siuvimo projektų, prie kokio nors jūsų turimo pleduko kraštų tiesiog prisiūkite keletą neilgų raištelių. Ar jie tik mano vaikams įdomiausia dalis visuose žaisluose? Arba dar paprasčiau - tiesiog gerai apžiūrėkite savo spintą: patalynę, rankšluosčius ar net drabužius. Tikrai rasite skirtingų spalvų ar net faktūrų medžiagų. Jos puikiai tiks! Aš vis ką nors pakaitaliodavau Agotai, kai ji gulinėdavo ant pilvo, kad nenuobodžiautų. Dabar, kai ji jau šliaužia, tokie patiesalai jai kelis kartus pagreitina kelią iki norimų daiktų, nes grindimis tiesiog čiuožia.
  • Veidrodžiai.  Didelį veidrodį rasite kiekviename kūdikio kambaryje, kuris įrengtas vadovaujantis Montessori idėjomis. Aš nieko specialiai namuose nedariau. Tačiau turime spintą su didelėmis veidrodinėmis durimis. Kartais Agota gulinėdavo ant žemės arba gultuke šalia jų, taip pat aš turiu skirtingo dydžio veidrodėlių, kuriuos pirkau Kasparo žaidimams. Juos taip pat sustatydavau toliau nuo jos kaip kad nuotraukoje su knygele. Taip pat rodydavau tokius veidrodėlius, pasiguldžius ją ant kelių arba gulėdama ant žemės šalia, iškėlusi į viršų. Kaip jai patikdavo! Kai fotografavau, išdėliojau veidrodėlius ant žemės, bet taip saugu tik tokiu atveju, jei kūdikis neima veidrodėlių į rankas. Taigi turbūt beveik niekada? Prisipažįstu, kad tai kompozicija labiau nuotraukai.



  • Medžiaga. Su paprastu vystyklu, medžiagos gabalu ar skarele galima sugalvoti nemažai užsiėmimų įvairaus amžiaus vaikams. Su pačiais mažiausiais smagiausia žaisti slėpynių. Užsidenkite patys ir staiga pasirodykite arba jeigu vaikas neprieštarauja šviesių spalvų vystyklų, uždenkite jo veidą, tada atitraukite. Svarbu, rodyti įvairias emocijas ir kalbėti. Aš vystyklą užmetu ir ant mūsų žaislų stovo, Agotai labai patinka jį visaip traukinėti ir labai apsidžiaugia, kai pavyksta numesti.
  • Šešėliai. Tai pastebėjau tiesiog būdama su kūdikiu namie. Kai jie pradeda atidžiau stebėti aplinką, akylai stebi ir šviesą, ir šešėlius, krintančius pro langą. Todėl kartais specialiai saulėtą dieną paieškau tokių vietų namie, kur ant grindų arba ant sienos krenta šviesa. Kartais užtenka tiesiog jos, kartais prireikia ir kokių nors daiktų arba rankų ir pirštų. Jeigu jums neįdomu rodyti bet ko, galite pasimokyti ir tam tikrų kombinacijų gyvūnų šešėliams rodyti. Garantuoju, tikrai pravers ateityje, kai vaikas paaugs. 
  • Muzika. Be abejo, klausytis muzikos su kūdikiu naudinga. Tačiau gal patys mokate groti kokiu nors instrumentu? Būtų puiki proga prisiminti. Aš nemoku, todėl tiesiog pašvilpauju, pabarškinu arba paskambinu vyresnėlio muzikiniais žaislais, kai užkliūva akis. Taip pat su vyresniais vaikais galite surengti ir koncertą kūdikiui. Video galite peržiūrėti mano FB paskyroje.


  • Dainelės-žaidimai. Tai įvairios dainelės ar pasakojimai, kurių metų įtraukiamas ir lytėjimas arba kiti judesiai. Aš žinau vieną kitą, kurios pasiteisino su Kasparu, tai ir Agotai dabar jas dainuoju. Iš mano vaikystės, gal ir jūs prisimenate: "Katu katu katutes, keps močiutė bandutes, šitokio didumo, šitokio skanumo". Dainuojant reikia ploti arba vaiko rankytėmis arba prie jo krūtinės, rodyti dydį bandelės rankomis, o skanumą - glostant pilvą. Taip pat dar man įstrigusį į atmintį, paprasta ir smagi: "Lipo voras per kojytę, lipo voras per pilviuką, lipo voras per veiduką, užlipo ant galvytės, o ten lijo, lijo, lijo ir.... voras nukrito". Sakant šiuos žodžius, reikia pirštais imituoti ėjimą per tai, ką tuo metu minime žodžiu (koja, pilvas, veidas). Kai kalbame apie lietų, pirštais vaizduoti lietaus lašelius ant galvos, o  "nukritimas" - glostanti ranka slysta per visą kūną. Aš įsivaizduoju, kad panašių dainelių galima išmokti iš aktorės ir mamos Kristinos Savickytės


2016-03-22

Nepirkime žaislų kūdikiams

       Aš nesu kategoriška ir neraginu vaikų auginti be žaislų, tačiau yra kur kas svarbesnių dalykų kur investuoti pinigus turint mažylį. Tačiau turbūt esate girdėję, kad yra žmonių, kurie visiškai neperka žaislų vaikams. Kad per didelis žaislų kiekis vaikams trukdo žaisti (kartu koncentruoti dėmesį ir mokytis), rodo ir moksliniai tyrimai. Tokio vartojimo auginant vaikus turbūt nebuvo niekada anksčiau. Tai verčia susimąstyti. Aš raginčiau bent jau pirmaisiais vaiko metais žaislų pirkti kuo mažiau. Tai įkvėps ir tėvus ieškoti būdų ugdyti, lavinti ir svarbiausia - bendrauti su mažyliu. Pripažinkime, kad didžiąją dalį žaislų perkame todėl, kad jie patinka mums patiems, o ne todėl, kad jie būtini vaikui. Žinoma, tai irgi nėra kažkaip blogai. Juk smagu! Kai Kasparas buvo kūdikis, sutarėme su vyru nupirkti jam žaislą, kurį saugosime kaip atsiminimą iš jo vaikystės. Taip pat padarėme ir su Agota. Ir tie žaislai man visada bus brangūs, išsiskiriantys iš kitų. O jų mūsų namuose tikrai yra. Tačiau iš esmės jie - dovanoti arba atiduoti kitų žmonių.
           Smagiausia, kad didžiąją dalį žaislų nesunkiai galima pasigaminti. Aš jau rašiau apie kabantį žaislą, kurį gaminau savo dukrai. Šįkart papasakosiu apie žaislų stovą, kurį išsaugojau nuo Kasparo kūdikystės. Jį gamino mano tėtis.


             Priešistorė paprasta. Tokio žaislo užsimaniau aš, matydama, kaip Kasparas, būdamas kelių mėnesių, žaidžia su panašiu mūsų jogos užsiėmimuose. Tada ieškojau panašaus pirkti ir viskas, ką radau buvo IKEA (jos tuo metu Lietuvoje nebuvo) arba plastmasinis daiktas už kelis šimtus litų. Prirodžiau tėčiui kaip tokie daiktai atrodo ir palikau su mintimi "o gal ką nors sugalvosi". Ir jis sugalvojo! Šis mūsų stovas pagamintas iš nereikalingų metalinės kėdės kojų. Čia prireikė ir kelių pavirinimų, nes padarytas jis taip, kad lengvai išsiardytų ir neužimtų daug vietos. Neseniai radau pasakojimą, kaip tėvai gamino kažką panašaus iš medžio. Apsidairykite namuose, apgalvokite, ką galite panaudoti ir kokių gabumų turite jūs patys ir artimieji. Įtraukite juos, juk vaikui užauginti reikia viso kaimo.
           Šis žaislas neįtikėtinas. Pririšti ar kitaip pritvirtinti galima ką tik nori ar turi. Mano abu vaikai labiausiai mėgsta kamuolius. Nuotraukoje pakabintas minkštas kamuolys su varpeliu viduje. Naudojome šį stovą ir kai Kasparas ėmė vaikščioti, galima iš jo padaryti nedidelę palapinę. Taip pat patogu pastatyti ir šalia gultuko, tada nereikia vis paduoti nukritusio žaisliuko, nes kūdikis sugeba pasiimti pats. Tai tampa jam tikru iššūkiu. Įveikiamu! Kasparas (3,5m.) ir dabar, beje, jį panaudoja savo fizinei mankštai (atlaiko jo karstymusis) ar kitoms fantazijoms.

2016-02-23

Trys knygos, kurios nustebins

         Mūsų namuose knygos vartomos ir skaitomos kasdien, o bet kuri nauja dažniausiai greitai randa savo vietą knygų lentynoje. Vienos labiau patinka vaikui, kitos - mums tėvams, tačiau yra tokių, kurios tikrai išsiskiria iš visų kitų ir gali nustebinti. Todėl jei norite atnaujinti namų vaikiškąją biblioteką, išsisaugokite šį įrašą iki kito apsilankymo knygyne. Galbūt mano aprašytos knygos patrauks ir jūsų akį.

Pasaulio atlasas, Aleksandra ir Danielius Mizielinskiai, "Debesų ganyklos"

iliustracija iš www.debesuganyklos.lt

        Pirmą kartą šią knygą pamačiau Frankfurto oro uosto knygyne dar beskraidydama tarp Lietuvos ir Pietų Afrikos. Knyga buvo vokiečių kalba ir mane be galo sužavėjo! Jau tada planavau, kad paaugus sūnui būtinai ją pirksiu. Kalba irgi nebuvo kliūtis, nes tekstas joje - tik antroje vietoje. Svarbiausia čia - neįtikėtinai užburiantys piešti žemėlapiai. Greitai ta knyga pasirodė ir lietuviškai. Leidėjai rašo, kad ši knyga yra skirta kiekvienam, besidominčiam geografija ir norinčiam geriau pažinti pasaulio šalis. Nuobodesnio ir skurdesnio aprašymo seniai neskaičiau! Jūs manęs paklauskite, ko iš šios knygos negalima išmokti. Sunkiai sugalvoju. Tai - knyga, kurios piešiniai, rodos, begaliniai. Čia yra nesuskaičiuojamas kiekis detalių, įvairių gyvūnų, augalų, pastatų, žmonių, paukščių, vabalų ir t.t. Mes su Kasparu (3m.) šioje knygoje dažnai paskęstame, nes vis galima atrasti kažką naujo. Aš bevartydama vis kaskart tikrai praplečiu savo žinias, nes pasaulio šalys čia pristatomos su būdingiausiais sau bruožais, valgiais, šventėmis, gyvūnija ir augalija, lankytinomis vietomis, taip pat iš čia kilusiais garsiais žmonėmis ir t.t. Pavyzdžiui, Lietuvai skirtuose žemėlapiuose rasite ir Nidos vėtrunges, ir Kauno funikulierių, ir žemaituką, ir Martyno Mažvydo katekizmą. Geresnės knygos dovanos vaikams nuo kokių dvejų-trejų metų neįsivaizduoju.

"Ro Bo To plieniniame bokšte", Ieva Pikutytė ir Igoris Červiakovas, ZOOMBOOK *

iliustracija iš www.zoombook.lt


       Tai dar viena knyga, kuri puikiai tinka kaip ypatinga dovana. ZOOMBOOK ne tik pristato keletą savo spausdinamų pasakų knygų, bet ir leidžia jas personalizuoti - pritaikyti konkrečiam vaikui. Galima įkelti jo nuotraukų, pagal jo pomėgius keisti personažų spalvas ar kitas iliustracijas, tačiau svarbiausia - istorija bus papasakota taip, kad visi keisčiausi nuotykiai nutiks ne kažkokiam veikėjui, o būtent tam vaikui. Aš turiu knygą apie robotus (kuri ir matoma nuotraukoje viršuje), taigi maniškėje istorijoje su kitais robotais keliauja ir robotukas Kasparas. Jis drąsus, sumanus, ieško ir išgelbsti pradingusį draugą. Sūnui pradžioje buvo keista girdėti tokią skaitomą knygą, nors įvairių istorijų, kurių pagrindinis herojus jis pats pasakojame dažnai. Vis pakomentuodavo, koks čia robotas Kasparas: jis ar ne jis. Dabar jau apsiprato, klauso ramiai, bet vis dar atkreipia dėmesį į savo nuotraukas. Panašu, kad robotuką Kasparą suvokia kaip kitą personažą, o ne patį save. Tiesa, tokia personalizuota knyga nepigi, tačiau nieko panašaus Lietuvoje tikrai neteko matyti. Vyresni vaikai gali patys knygas personalizuoti, o jaunesniesiems pasiruoškite atsakymus į klausimus, kaip jo nuotraukos pateko į knygą ir kodėl robotuko vardas toks pats kaip ir jo.


"Miglų slėnio Fejų pasakos", Edita Lei, leidybos namai "Tikra knyga"*

iliustracija iš www.tikraknyga.lt

     Šią knygą netikėtai gavau dovanų Kalėdų proga iš leidybos namų "Tikra knyga". Prieš tai buvau mačiusi internete įvairių žinučių apie naują jų išleistą knygą, tačiau atidžiai įsigilinusi, kokia tai knyga nebuvau. Kai iš pašto parsinešiau knygą namo, Kasparas iš karto liepė sėsti ir skaityti. Versdama puslapius vis galvojau, kokia paprasta, bet žavi istorija apie šeimą, vaikus ir jų buvimą kažkur gamtos apsupty su stebuklingomis istorijomis, tačiau vis dažniau norėjosi stabtelėti ne prie teksto, o prie iliustracijų. Akys žiūri, o protas iki galo nesuvokia, kaip visa tai padaryta ir pateikta skaitytojams. Lyg ir tikroviška kaip nuotraukoje, lyg ir stebuklingai mistiška kaip piešinyje, kol galiausiai knygos gale pamačiau, kaip šį knyga iš tikrųjų buvo sukurta. Pasirodo, autorė Edita Lei yra lėlinininkė. Visos knygoje aprašomos fėjos, elfai, nykštukai ir kiti personažai egzistuoja realiame pasaulyje, juos galima apžiūrėti ir paliesti (jei kas nors leistų). Tikri yra ir jų maži nameliai, baldai ir daiktai. Edita Lei juos gražiai surikiavo samanotuose Lietuvos miškuose, o fotografas Marius Žičius dailiai nufotografavo. Ir visa tai atsidūrė knygoje. Beje, knyga ir jos personažai vis keliauja kur nors po Lietuvą ir juos galima kur nors sutikus įdėmiau apžiūrėti. Tik turbūt vistiek bus per sunku atsakyti į klausimą, na kaip gi jie buvo padaryti.
     Beje, pati istorija irgi labai įtraukianti ir įvairialypė. Tikrai būtų sudėtinga perskaityti viską vienu prisėdimu, nebent klausytojai vyresni nei mano Kasparas (3m.). Tai knyga apie šeimą: vaikus ir suaugusiuosius, gyvenimą gamtoje, klausantis nepaprastų kaimynės istorijų. Tai knyga apie stebuklus, fėjas, elfus, nykštukus, įsivaizduojamus ir tikrus draugus, apie meilę ir kitus jausmus. Taip pat tai gali būti ir knyga, kuri padės prisišaukti gražius sapnus, nes čia rasite tam skirtą burtažodį. Jis slepiasi skyriuje apie sapnų fėjas.


* žvaigždute pažymėtas knygas esu gavusi dovanų iš leidėjų.

2016-02-07

Knygos vaikams apie jausmus

    Net neabejoju, kad skaitantiems vaikams yra lengviau suprasti jausmus. Kiekviena knygelė su iliustracijomis skatins vaiką pastebėti, kad veikėjų išraiškos skirtingos, o vienoje situacijoje piešiniai - tamsių ir niūrių spalvų, kitur, rodos, apglėbti saulės. Jei dar skaitantis suaugusysis pridės skirtingų intonacijų, įvairiausios istorijos kartu su paveikslėliais taps puikia pamoka mažiesiems apie jausmus. Nejučia. O taip juk geriausia! Taip pat naudinga visada pasikalbėti su vaiku, kaip knygų herojai jautėsi vienomis ar kitomis aplinkybėmis ir paraginti vaiką paanalizuoti, kodėl kažkas juokėsi ar pyko. Tiesa, neperlenkite lazdos ir nepadarykite to egzaminu, kalbėkitės ir klausinėkite panašių dalykų tik tuomet, kai vaikas pats rodo susidomėjimą.
    Pasidalinsiu savo rekomendacijomis knygų, kurios vaikams padės geriau suprasti jausmus - savo ar aplinkinių.

  •  Patiems mažiausiems, pirmajai pažinčiai su emocijomis geriausiai, mano manymu, tinka leidyklos "Educata" knygelių serija apie jausmus. Knygelės yra plonos, trumpos, su išraiškingais paveikslėliais ir nedaug teksto. Jose pasakojama, kaip pagrindinis herojus - kiškutis - patiria skirtingus jausmus, kaip juos atpažįsta ir kaip su jais tvarkosi. Viena knygelė pasakoja apie vieną būseną: pyktį, gerumą, vienatvę, liūdesį, pavydą, laimę ir pan. Mes turime beveik visą seriją šių knygelių, jos plonos, greitai perskaitomos, sudomina vaikus savo pasakojimu ir iliustracijomis. Kasparas jas skaitė nuo maždaug pusantrų metų ir buvo labai jas pamėgęs, dabar (3m.) jeigu renkasi jas skaityti - būtinai visas kiek turime, nes po vieną, sako, per trumpos. Situacijos, į kurias patenka kiškutis, yra labai kasdieniškos ir kai kas nors panašaus nutinka mūsų gyvenime, lengva aptarti jausmus, primenant, kaip jautėsi kiškutis ir kaip jis elgėsi. Pastaraisiais metais, mačiau, leidykla dar labiau praplėte šių knygelių seriją naujais pasakojimais. Naudinga ir tai, kad pabaigoje yra psichologų patarimai tėvams, kaip elgtis arba padėti vaikams suprasti emocijas.


  •  Apie požiūrį, liūdesį ir džiaugsmą puikiai pasakoja leidybos namų "Tikra knyga" išleista Rimo Valeikio knyga "Una"*. Man tai viena gražiausių mūsų turimų knygų. Aš vis stebiuosi, kodėl autorius nesiima pratęsti istorijų apie nepaprastą mergaitę, nes man atrodo, kad ji turi labai daug galimybių būti populiari ir komerciškai sėkminga. Aš, manau, kad knygos personažai puikiai atrodytų ir animaciniame filme, tikrai galėtų užkariauti viso pasaulio vaikų širdis. Nepaprastai gražiai iliustruotoje knygoje pasakojama apie mergaitę Uną, kuri ją supančius dalykus mato gražesnius ir geresnius negu jie yra iš tikrųjų (o gal tiesiog tokie atrodo daugeliui pesimistų). Mergaitė yra labai draugiška, mandagi ir maloni, negaili gerų žodžių aplinkiniams, visais rūpinasi ir džiaugiasi tuo, ką mato arba kas jai nutinka. Ir stebuklas! Tuomet palaipsniui visi aplinkui irgi tampa geresni ir malonesni. Net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis Una nepraranda pozityvumo: "O man atrodo, kad viskas einasi tiesiog puikiai! - džiugiai paaiškino Una. - Mums pasisekė, nes pajutome liūdnumą! Dabar jis lyg koks akmuo. Gal ir nėra labai malonus, bet padarys krūtinėje daugiau vietos, kad vėliau, kai išnyks, ten tiptų daugiau džiaugsmo!". Ar esate kur nors skaitę geresnį paaiškinimą apie liūdesį? Aš skaitydama šią knygą sūnui vis pagalvoju, kiek daug pati galiu iš Unos pasimokyti. O ar sakiau, kad istorija visiškai nenuspėjama? Čia ir raganų, ir vilkų, kurie taiso kompiuterius, ir įsivaizduojamų draugų rasite.



  •  Jeigu gaminatės fotoknygas, galbūt atkreipėte dėmesį, kad vienas iš tokios paslaugos tiekėjų - svetainė ZOOMBOOK - siūlo ir keletą pasakų knygų. Aš iš jų dovanų esu gavusi Mažvydo Karaliaus knygą "Išdidžios pirštinės"*. Knyga pasakoja apie pasipūtusias ir išdidžias pirštines (yra ir kitų pasipūtėlių knygoje), besiginčijančias, kuri iš jų yra geresnė. Manau, kad panašių situacijų ir jausmų gali kilti dažnam ikimokyklinukui, todėl istorija tikrai naudinga ir padedanti geriau suprasti tokias sudėtingas emocijas ir norą visur ir visada būti geriausiam. Man labiausiai patinka, kad pirštinių draugai ir kolegos (skėtis, adatos, siūlai, mobilusis telefonas ir t.t.), siekdami išspręsti konfliktą, šaukia pasitarimą ir viską stengiasi išsiaiškinti. Pavyzdinis elgesys, tačiau, deja, pirštinėms ir tai nepadeda. Kas nutinka toliau, galite perskaityti knygoje. Paliksiu intrigą. Istorija smagi, originali, aptariama daug įvairių emocijų (jos gerai matomos ir iliustracijose), todėl ir traukiu į šį sąrašą. Beje, ZOOMBOOK knygas galima personalizuoti: parinkti norimas spalvas ar detales, įkelti savo nuotraukų, tai gali padėti vaikams dar labiau įsijausti į pasakojamą įstoriją ir herojų jausmus. Tačiau su šia konkrečia knyga to išbandžiusi nesu.

nuotrauka iš www.zoombook.lt

  •  Ulf Stark, Silke Leffler knyga "Princesė ir laimė", kuria prekiauja IKEA parduotuvių tinklas, pasakoja apie laimę ir jos paieškas. Ar galima laimę pamesti? Viena princesė nusprendė, kad jos tėčiui būtent taip ir nutiko, todėl leidosi jo laimės ieškoti. Sutikdama įvairių personažų ir gyvūnų, mergaitė išsiaiškina, kad "tai, kas vienam laimė, nebūtinai laimė kitam". Princesė šioje knygoje labai drąsi ir draugiška, o jos kelionė padeda karaliui suprasti, kas yra tikroji jo laime. Turite spėjimų? Beje, man labai patiko ir dar viena šios knygos tema - gėris ir blogis. Kai blogoji ragana, kuri taip pat yra šioje istorijoje, suakmenėja nuo savo pačios kerų, princesė jos gailisi: "Kodėl? - paklausė Krullig. - Juk ji buvo pikta ir bjauri. - Niekas nėra vien piktas ir bjaurus. Kiekvienas viduje turi ir ką nors gero". Man tai atrodo tinkamas pavyzdys, kai kalbamės su Kasparu (3m.), kad blogi būna ne žmonės, o jų elgesys. Puiki Švedijos autorių knyga, o ir akiai labai patraukli.

nuotrauka iš www.ikea.com/lt




* - žvaigždute pažymėtas knygas esu gavusi dovanų iš leidėjų.