Mokymąsi diktuoja vaikas

        Man pats priimtiniausias būdas, ko nors mokyti vaikus, ypač kai kalbame apie pačius mažiausius - tai mokymas pagal vaiko pomėgius ir susidomėjimą. Toks būdas į mūsų bendravimą ir namus atėjo natūraliai, vėliau, besidomėdama daugiau, atradau, kad nieko neatradau, nes tuo remiasi Reggio Emilia mokymo sistema. Skaitantys angliškai, gali paskaityti ir apie Child led education, kas išvertus iš anglų kalbos skambėtų panašiai kaip šio įrašo pavadinimas.
      Labiausiai tai man patinka tuo, kad yra taip natūralu. Prisiminkite ir save mokykloje, kad visada lengviausia buvo mokytis tai, kas patinka ir įdomu. Šiuo principu vadovaujuosi nuo pat Kasparo kūdikystės. Dabar, kai jis jau paaugo, interesų laukas plečiasi taip sparčiai, kad mums - tėvams - kyla didžiulis iššūkis kuo daugiau dalykų paaiškinti, parodyti ir aptarti. Pavyzdžiui, įraše apie traukinius pasakojau, kaip mes žaidžiame, skaitome ir domimės traukiniais. Traukiniai gali tapti priemone mokytis istorijos, matematikos, geografijos, raidžių, emocijų, santykių ir daugybės kitų dalykų. Iš tikrųjų, kaip ir bet koks kitas vaiko pomėgis.

       Kadangi lengviausia kalbėti pavyzdžiais, aprašysiu keletą situacijų, kurios galbūt paskatins ir jus labiau atkreipti dėmesį į kasdienius dalykus, kurie gali tapti pamoka vaikui (dažnai ir jums).

Apie driežus

       Situacija paprasta: namuose atsiranda driežas. Pirmiausia apžiūrime, pakalbame, kas jis toks ir kaip atrodo, tada padedame išeiti į lauką. Einame skaityti, kur ir kaip jis gyvena, ką valgo (enciklopedijos ir internetas). Tada, kol dar labai įdomu pasiūlau padaryti driežą iš kruopų.

 

     Mums reikėjo: baltų klijų, popieriaus, rašymo priemonės, kruopų (naudojau ryžius ir stambias kukurūzų kruopas). 

      Eiga: ant popieriaus lapo nupiešiau driežo kontūrus, jį padengiau klijais, Kasparas (2m. 6mėn) užpylinėjo kruopas ant klijų, truputį palaukę, pakėlėme lapą, kad nubyrėtų perteklinės kruopos. Paskui ši veikla užsitęsė dar ilgai vis piešiant ir lipdant kažką kito. Bet viskas prasidėjo būtent nuo pamatyto driežo ir tikrai gali tęstis be galo, kol vaikui įdomu.

Apie vaivorykštę

     Vieną rytą pro vonios langą pamatėme vaivorykštę, gerai ją apžiūrėjome, pakalbėjome, kada ir kaip ji atsiranda ir kad susideda iš daugybės spalvų. Po pusryčių pažiūrėjome mokomųjų filmukų vaikams apie vaivorykštę, o tada Kasparui (2m. 6mėn.) pasiūliau pabandyti nupiešti vaivorykštę pačiam iš nuotraukos. Šiaip piešimas nėra jo pati mėgstamiausia veikla, bet šįkart - noriai sutiko.

      Nieko nemokinu, piešė, kaip jam norėjosi. Paskui pabandėme kartu prisiminti, iš kiek ir kokių spalvų susideda vaivorykštė (neturėjome violetinės). Ir štai - jums ne tik pasaulio pažinimo, bet ir skaičių bei spalvų pamoka.

       Paskui paprašiau, kad jis ant kiekvienos spalvos uždėtų kreidelę, su kuria buvo piešta.

      Daugiau niekada nieko specialiai nežiūrėjome ir neskaitėme apie vaivorykštes, bet kiekvieną kartą jas pamatęs pats sušunka "Ko reikia, kad atsirastų vaivorykštė? Lietaus ir saulės!".