Moku žaisti - dveji!

     

      Dveji!

     Tiek metų prabėgo nuo mano pirmojo įrašo tinklaraštyje. Ir nors kartais pagalvoju, kad gal nebereikia man to rašymo, tačiau rašau. Gal ne taip dažnai kaip pradžioje, bet stengiuosi, kad dabartiniai įrašai būtų išsamūs, kad juose netrūktų nuorodų į kitus šaltinius, kad nuotraukos būtų kokybiškos ir estetiškos. Dabar jau atrodo tiek darbo įdėta: per daug gaila tiesiog viską pabaigti. Matau, kaip pasikeitė mano sūnus ir jo interesai per tuos dvejus metus ir tai man geriausiai atskleidžia, kiek daug laiko prabėgo. Augindama dukrą pastebiu, kokie visi vaikai yra skirtingi ir kaip įdomu kasdien stengtis juos pažinti. Kai girdžiu pagyras Kasparui dėl tam tikrų jo gebėjimų, visada tokiomis akimirkomis leidžiu sau pasididžiuoti ir pati savimi! Aš tikrai daug laiko jam skyriau pirmaisiais jo gyvenimo metais, kurie yra labai svarbūs. Negaliu atsidžiaugti, kad turėjau tokią galimybę. Tas laikas man buvo nepaprastas. Aš mokiausi ir vis dar mokausi būti mama, draugė, partnerė, mokytoja.

     Nors prabėgo dveji metai, aš tikrai nuoširdžiai vis dar džiaugiuosi dėl kiekvieno savo skaitytojo. Dėl kiekvieno žmogaus, kuris dalinasi mano idėjomis, o svarbiausia - dėl kiekvienos minutės, kurią galbūt įkvėpiau smagiai praleisti su savo vaiku. Nėra geresnių ar blogesnių užsiėmimų, yra laikas ir dėmesys, kurį skiriate savo vaikams. Todėl tikrai nebūtina kiekvieną dieną karštligiškai ieškoti, ką gi čia nuveikus kartu su vaikais. Nebent jums - tėvams - patiems to norėtųsi! Tiesiog raskite veiklos, kuri patiktų jums, tada viskas bus taip natūralu ir paprasta. Nepamirškime šypsotis vaikams, apkabinti juos ir parodyti, koks kartais sudėtingas, bet visada įdomus yra pasaulis.

  
   O dabar priimu sveikinimus ir linkėjimus.