Jau rašiau, kad vaikai virtuvėje gali sėkmingai mokytis savarankiškumo. Šįkart mūsų virtuvėje vyko biologijos pamokos. Dviejų su puse kilogramo aštuonkojis, skirtas vakarienei, buvo apžiūrėtas ir nučiupinėtas mažųjų Kasparo (2m 2mėn) rankyčių. Ir tai buvo tik pradžia. Dabar jis aštuonkojų paveiksliukus ar nuotraukas netrunka kur nors pastebėti, prašo jį nulipdyti iš plastilino arba nori, kad papasakotume kokią nors istoriją apie aštuonkojį.
***
O kalbant apie virtuvę, gal kas nors auginantis vyresnius vaikus, žino, kada jiems pabosta žaisti su virtuvės įrankiais? Kasparui jie vis dar įdomūs visokiems pabarškinimams ir naujai atrastiems įsivaizdavimo žaidimams!
***
Ar pasinaudojote, kuriuo nors patarimu, kuriuos surašiau savo įraše apie piešimą su mažaisiais?
Mes toliau su Kasparu jaukinamės piešimą. Aš ant kartono lakšto jam
išspaudžiau skirtingų spalvų dažų, o toliau teptukais ir voleliais
darbavosi jis.
***
Neabejoju, kad vienas dalykų, kurių trūks grįžus į Lietuvą, bus futbolo treniruotės. Kasparas čia lanko futbolą jau gerą pusmetį. Pagal jo pomėgius ir būdą - tai pats geriausias būrelis, kokį galėčiau įsivaizduoti. Pradėjo jie nuo paprastų žaidimų koordinacijai, kurių įkvėptas užduotis esu aprašiusi, mokėsi spalvų, kūno dalių, gyvūnų pavadinimų, mankštos pratimų ir gebėjimo palaukti savo eilės. Pradžioje viską norėjo daryti tik kartu su kuriuo nors iš mūsų, bet greitai pradėjo reikalauti, kad užduotis atlikinės vienas, o dabar jau vis geriau supranta angliškas trenerio komandas. O štai paskutinėje metų treniruotėje gavo pirmąjį savo medalį ir diplomą, kuriais labai džiaugiasi.
***
Auginant vaikus tenka mokytis nekalbėti tuščiai. Vieną dieną, Kasparas (2m 2mėn) praėjus kokiai valandai po rytinio prausimosi, rengimosi ir pusryčių, pasiprašė maudytis į vonią. Pirmas mano atsakymas buvo, jog dabar negalima. Tada greitai pagalvojau pati sau, o kodėl? Ir neradau jokių argumentų. Jokių! Teko paaiškinti, kodėl pakeičiau nuomonę ir eiti ruošti vonios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą