Namuose apsigyveno gaidelis!

  

      Jeigu koks nors nepažįstamasis užkalbins Kasparą (3m.), didelė tikimybė, kad jau trečiu sakiniu jis pasipasakos, kad turi akvariuminę žuvytę. Iš patirties galiu pasakyti, kad tai rodo, jog ta žuvytė jam labai svarbi. Anksčiau taip visiems pasakojo, kad turi traukinuką, kuris pats važiuoja.

      Tai buvo mūsų dovana jam gimtadienio proga. Džiaugiuosi pasirinkimu, nes Kasparas tikrai daug dėmesio skiria savo žuvytei, ją maitina ir padeda pakeisti vandenį, o kartais rytais, kol ruošiu jam pusryčius, gali ir kokias dešimt minučių tiesiog žiūrėti į akvariumą. Mūsų gaidelis gyvena su dar viena sraige, kurią stebėti jam ne mažiau įdomu. Apskritai, žuvys, sraigės, įvairūs vabalai ir sliekai - naujoji jo interesų sritis. 

     Man iki šiol sunku patikėti, kad mūsų namuose - naminis gyvūnėlis, bet kadangi toks tikrai mažiausiai ekstremalus, tai gal ir nieko. Kad vaikams naminiai gyvūnėliai naudingi, padeda ugdyti pareigingumą, atsakomybę ir netgi empatiją, turbūt ginčytis neverta. Aš tik noriu pasidalinti patirtimi, kad daug gerų emocijų į vaiko gyvenimą tikrai gali atnešti net ir mažytis akvariumas su mažiausiai priežiūros reikalaujančia žuvyte, todėl pasiteisinimas, kad ne visi turi sąlygų naminiams gyvūnams atkrenta.

Istorija apie ežį: ką jis myli ir valgo

         Mūsų grįžimas į Lietuvą sutapo su kalnu dovanų, kurias gavome iš kelių leidyklų. Kaip tik buvo atostogos: daug laiko buvimui kartu ir įvairioms veikloms lauke, tačiau knygų Kasparas (3m.) nepamiršta niekada. Tai yra viena iš miego ritualo sudedamųjų dalių.

       Pati pirmoji jo pamilta ir iki šiol mėgiama, o kartu labai patinkanti ir suaugusiesiems (ir mums su vyru, ir seneliams) - tai Dainiaus Šukio "Ežys, kuris mylėjo slapta" (leidybos namai "Tikra knyga", 2014m.)*. Tai lietuvių autoriaus knyga, tikrai verta atskiro įrašo, nes ją mielai norisi rekomenduoti. Tiesa, ją perskaityti visą užrunka, todėl tiks kiek vyresniems. Mums su įvairiais vaiko klausimais, atsakymais ir pasitikslinimais skaitymas užtrunka 20-30min.  Jeigu jūsų vaikas dar nesukoncentruoja dėmesio tokiam laikui, visada galima skaityti dalimis.

Iliustracija iš www.tikraknyga.lt

        Ši knyga ne tik gražiai, išskirtinai iliustruota, bet ir pasakoja intriguojančią istoriją, su realiais veikėjais, kurių daugumą mūsų vaikai dar tikrai turi galimybių pažinti gyvai: karvė, kiaulė, katinas, šuo, vištos ir pats svarbiausias - ežys. Visi veikėjai labai skirtingi, su tam tikromis žmogiškomis savybėmis, išraiškingai nupiešti, todėl nesudėtinga juos pamilti. Ir nors pagrindinis veikėjas šioje istorijoje yra karvę įsimylėjęs ežys Dradas, mano sūnui labiausiai patinka katinas Pincius. Kartais net pats juo apsimetinėja. 

       Prisipažinsiu, kad knygos autorius - Dainius Šukys - iki šiol man buvo negirdėtas. Tačiau galėčiau lažintis, kad jis turi puikų humoro jausmą: ne viena pasakojimo detalė sukelia juoką tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, o istorija tokia netikėta, kad žaviuosi autoriaus vaizduote ir tikrai norisi paskaityti kitą jo knygą iš serijos "Linksmojo tvarto nutikimai". Nors knygoje netrūksta komiškų situacijų, ji kalba apie rimtus dalykus: meilę, draugystę, svajones, pagalbą ir rūpestį savo artimuoju. Pati gražiausia knygos vieta man yra ši:

- Gera, kai išsipildo svajonės, ar ne? - prabilo ežys.

- Taip, gera, - sutiko katinas, sukiodamas tarp dantų šiaudą. - Net jei svajonės ne tavo, o tavo draugo...

      Na, o nuo romantiškų dalykų, norėčiau pereiti prie rimtesnių. Ši knyga man patinka ir todėl, kad paneigia vieną iki šiol įvairiose pasakose ir filmuose vaikams neteisingai teigiamą faktą, kad ežiai valgo obuolius. O tai yra netiesa! Tikrai! Ežiai obuolių nevalgo ir tai mus su Kasparu paskatino pasidomėti tikruoju ežiu mitybos racionu. Pasirodo, pagrindinis ežių maistas - kirmėlės, sliekai, paukščių kiaušiniai, smulkūs graužikai, sraigės, vabzdžiai ir pan. Taip man kilo mintis sukurti užduotį vaikams, kuri aptaria ežių mitybos racioną ir lavina rašyti besiruošiančią ranką.

    Atsisiųsti ir atsispausdinti šią užduotį galima čia. Užduoties tikslas - sujungti ežiuką taškeliais parodytu keliu su jo mėgstamu maistu. Manau, kad tikrai galite išbandyti net jei neskaitėte šios knygos. Panašių užduočių, beje, galite nesudėtingai pasigaminti ir patys, pavyzdžiui, iškirpę įvairių nuotraukų iš nereikalingų žurnalų ir jas suklijavę ant lapo ranka nupiešti taškuotą kelią tarp jų. Paprasta tiesa? Tegul mokymasis su vaikais toks būna visada.


* aprašomą knygą gavau dovanų iš leidybos namų "Tikra knyga".

Mokymąsi diktuoja vaikas

        Man pats priimtiniausias būdas, ko nors mokyti vaikus, ypač kai kalbame apie pačius mažiausius - tai mokymas pagal vaiko pomėgius ir susidomėjimą. Toks būdas į mūsų bendravimą ir namus atėjo natūraliai, vėliau, besidomėdama daugiau, atradau, kad nieko neatradau, nes tuo remiasi Reggio Emilia mokymo sistema. Skaitantys angliškai, gali paskaityti ir apie Child led education, kas išvertus iš anglų kalbos skambėtų panašiai kaip šio įrašo pavadinimas.
      Labiausiai tai man patinka tuo, kad yra taip natūralu. Prisiminkite ir save mokykloje, kad visada lengviausia buvo mokytis tai, kas patinka ir įdomu. Šiuo principu vadovaujuosi nuo pat Kasparo kūdikystės. Dabar, kai jis jau paaugo, interesų laukas plečiasi taip sparčiai, kad mums - tėvams - kyla didžiulis iššūkis kuo daugiau dalykų paaiškinti, parodyti ir aptarti. Pavyzdžiui, įraše apie traukinius pasakojau, kaip mes žaidžiame, skaitome ir domimės traukiniais. Traukiniai gali tapti priemone mokytis istorijos, matematikos, geografijos, raidžių, emocijų, santykių ir daugybės kitų dalykų. Iš tikrųjų, kaip ir bet koks kitas vaiko pomėgis.

       Kadangi lengviausia kalbėti pavyzdžiais, aprašysiu keletą situacijų, kurios galbūt paskatins ir jus labiau atkreipti dėmesį į kasdienius dalykus, kurie gali tapti pamoka vaikui (dažnai ir jums).

Apie driežus

       Situacija paprasta: namuose atsiranda driežas. Pirmiausia apžiūrime, pakalbame, kas jis toks ir kaip atrodo, tada padedame išeiti į lauką. Einame skaityti, kur ir kaip jis gyvena, ką valgo (enciklopedijos ir internetas). Tada, kol dar labai įdomu pasiūlau padaryti driežą iš kruopų.

 

     Mums reikėjo: baltų klijų, popieriaus, rašymo priemonės, kruopų (naudojau ryžius ir stambias kukurūzų kruopas). 

      Eiga: ant popieriaus lapo nupiešiau driežo kontūrus, jį padengiau klijais, Kasparas (2m. 6mėn) užpylinėjo kruopas ant klijų, truputį palaukę, pakėlėme lapą, kad nubyrėtų perteklinės kruopos. Paskui ši veikla užsitęsė dar ilgai vis piešiant ir lipdant kažką kito. Bet viskas prasidėjo būtent nuo pamatyto driežo ir tikrai gali tęstis be galo, kol vaikui įdomu.

Apie vaivorykštę

     Vieną rytą pro vonios langą pamatėme vaivorykštę, gerai ją apžiūrėjome, pakalbėjome, kada ir kaip ji atsiranda ir kad susideda iš daugybės spalvų. Po pusryčių pažiūrėjome mokomųjų filmukų vaikams apie vaivorykštę, o tada Kasparui (2m. 6mėn.) pasiūliau pabandyti nupiešti vaivorykštę pačiam iš nuotraukos. Šiaip piešimas nėra jo pati mėgstamiausia veikla, bet šįkart - noriai sutiko.

      Nieko nemokinu, piešė, kaip jam norėjosi. Paskui pabandėme kartu prisiminti, iš kiek ir kokių spalvų susideda vaivorykštė (neturėjome violetinės). Ir štai - jums ne tik pasaulio pažinimo, bet ir skaičių bei spalvų pamoka.

       Paskui paprašiau, kad jis ant kiekvienos spalvos uždėtų kreidelę, su kuria buvo piešta.

      Daugiau niekada nieko specialiai nežiūrėjome ir neskaitėme apie vaivorykštes, bet kiekvieną kartą jas pamatęs pats sušunka "Ko reikia, kad atsirastų vaivorykštė? Lietaus ir saulės!".