2015-03-30

Kovo mėnuo nuotraukose




     Tai buvo mėnuo, kuris tikrai pasimirš. Bet tikiu, kad kažkur mumyse lieka gabalėliai džiaugsmo, kuris buvo patirtas. Kaip kad tikiu, jog dvimečio galvoje lieka jo matyti bei čiupinėt skaičiai ir raidės, kurios kažkada prabils jam iš knygų. 
   Tai buvo mėnuo su pirmąja žvejyba ir pirmaisiais laimikiais, kurių dydžiui nusakyti vaikui nepakanka rankų - nors tai buvo pusės kilogramo upėtakiai. 
     Tai buvo trečias mėnuo, kai geriausių žaislų sąraše - medinis bėginis traukinys.
    Tai - mėnuo, kai beveik kasdien žavėjausi vaikais ir jų fantazija: "mama, šiandien tavo gimtadienis, aš piešiu tau dovaną". Kai paklausiau, kam atsinešė kamščiatraukius, sakė, kad čia lėktuvai, o kai pasakiau,"Labanakt, Kaspariuk", atšovė, kad čia drakonas miega. Dar kartais migdau liūtą.
     Tai mėnuo, kai norisi tiesiog padėkoti už kasdienybę ir pažadėti, kad mes dar daug kartų džiovinsime gražiausias lauko gėles, kursime įdomiausius žaidimus iš nieko ir pastebėsime viską po kojomis - nesvarbu, tai būtų afrikinis skorpionas ar lietuviškas sliekas. 

2015-03-25

Kodėl aš turiu laiko žaisti su vaiku

      



       Kai sulaukiu nuomonių apie savo tinklaraštį, dažnas stebisi, kad turiu tiek laiko ir kantrybės žaisti su vaiku. Kiekvienas turi skirtingus gyvenimus ir jo aplinkybes, todėl bandydami daryti kažką kaip kiti, galite tik labiau nusivilti. Mano kasdienybę tikrai lemia kai kurie dalykai, ko dažna mama, gyvenanti Lietuvoje, neturi. Tačiau kai kas yra mano arba mūsų šeimos pasirinkimas. Pastaruosius dalykus, jeigu jie priimtini ir jums, galite pritaikyti ir patys. Štai mano pamąstymai, kodėl laiko žaidimams pas mus galbūt daugiau nei vidutiniuose namuose.

  • Namų ruoša. Jos gerus metus mano kasdienybėje beveik nėra. Tai skamba kaip neįtikėtina svajonė ir turbūt net nešauna kitiems į galvą, bet darbai, kuriuos man tenka daryti namuose yra tik apsipirkimas, maisto ruoša, skalbimas ir šiek tiek indų (dažniausiai savaitgaliais). Visa kita daro mūsų tvarkytoja, kuri su savo šeima gyvena šalia ir tai yra jai darbas, o mums - padėtis be išeitis, nes tokią paslaugą gavome besinuomodami namą. Gyvename mes Pietų Afrikos Respublikoje, kur darbo jėga yra pigi, kai kuriems yra keista ir tai, kad aš pati gaminu, skalbiu drabužius arba išsiplaunu puodelį, išgėrusi arbatos. Iš pradžių gyventi tokiomis sąlygomis tikrai buvo nelengva - ir aš nejuokauju. Pagalvokite, kad to kaina - kasdien šalia besisukiojanti tvarkytoja. Tačiau neneigsiu, kad tai mūsų šeimai nuima galybę rūpesčių ir natūraliai atsiranda daugiau laiko, kurį galime leisti kartu. Manau, kad tai, jog šioje šalyje didžiajai daliai šeimų (kurios negyvena žemiau skurdo ribos) nereikia rūpintis namų ruoša, o dažnai net ir maisto gaminimu, lemia ir tai, kad šeimos čia labai artimos, tėvai ir vaikai daug laiko leidžia kartu, vaikai visiems ir visada yra džiaugsmas numeris vienas, o aš vis negaliu atsistebėti, kaip žaidimų aikštelėse paaugliai rūpinasi pačiais mažiausiais, nors juos mato pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Be abejo, yra ir daugiau tai lemiančių veiksnių, o ir šiaip tikrai nepavydėkime šiai šaliai, nes problemų čia yra neįtikėtinų ir daug. Yra dar ir kitas aspektas - kaip vaikai išmoks tvarkytis? Tik matydami tai darančius tėvus. Be to kai kurie namų ruošos darbai gali būti būdas vaikus mokyti atsakomybės ir pareigingumo. Tačiau įsivaizduokite save bent savaitę be namų ruošos! Manau, kad ir jūs natūraliai daugiau dėmesio skirtumėte vaikams. Aš iš savo vaikystės pamenu tvarkymosi šeštadienius arba sekmadienius, bet tikrai ne taip norėdavau leisti laiką su savo tėvais. Ši patirtis dar kartą parodė, kad verta net ir gyvenant Lietuvoje pagalvoti apie tvarkymo paslaugas bent kartą ar du per mėnesį.
  • Aš esu išėjusi motinystės atostogų iki vaikui sueis treji metai. Kol kas neturiu patirties, kaip mano kasdienybė su vaiku atrodytų, jeigu šiuo metu dirbčiau. Tai mūsų šeimos apsisprendimas ir džiaugiuosi, kad aplinkybės buvo tokios, kad galėjome rinktis. Leisdama laiką su vaiku, rūpinuosi ir tuo, kad man pačiai būtų įdomu ir smagu. Tada visi užsiėmimai įgauna kitą prasmę. Norisi išbandyti kažką naujo, kas ko nors išmokytų ir mane, o patikėkite - kai įdomu jums, įdomu ir vaikui! Natūraliai norisi laiko ir sau, todėl turiu sugalvoti ir kokių nors užduočių Kasparui, kurias jis galėtų daryti vienas arba, pavyzdžiui, supažindinti su piešimu ar kita veikla, kad jis atrastų kažką, ką jam smagu daryti pačiam. Bent akimirkai, kuri jam augant vis ilgėja!
  • Ekranų laikas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais artimas nuliui. Tai atrodo labai drastiškas pasirinkimas ir tikrai nesiruošiu vaikui dar ilgus metus drausti žiūrėti televizoriaus arba žaisti kompiuteriu. Tačiau, manau, kad pirmaisiais metais bet koks kitas laikas ir žaidimas su tėvais yra gerokai naudingesnis nei spoksojimas į ekraną. Juk jiems tiek daug ko reikia išmokti! Yra galybė mokslinių tyrimų apie televizoriaus ir kompiuterio įtaką mažamečiams (pabrėžiu šitą žodį) vaikams, kurie padėjo susiformuoti tokią nuomonę. Tačiau ir be jokių tyrimų man nepatinka vaiko elgesys žiūrint ar pažiūrėjus kokį nors filmuką (kalbu apie vaiką iki maždaug dvejų metų amžiaus). Nepatinka man ir tai, kad pasodinus vaiką prie ekrano, gali jį pamiršti. Mes leidžiame vaikui žiūrėti filmukus arba žaisti kompiuteriu kelionėse, kai jam reikia ilgai ir ramiai išsėdėti lėktuvuose, automobiliuose ar bet kur kitur. Taip pat kartais kartu žiūrime kokius nors mokomuosius filmus ar filmukus, daineles. Tai tikrai puikus būdas vaikui mokytis kalbų arba pamatyti, kaip, pavyzdžiui, atsiranda drugelis ir, manau, kad ateityje panašių dalykų žiūrėsime vis daugiau. Tiesiog natūraliai matau, kad tam atsiranda poreikis, o ir vaikas kitaip priima informaciją. Man patiko amerikiečių tyrimas ir patarimai, kaip kartu su vaiku žiūrėti televizorių (esu pasidalinusi šia nuoroda kažkada savo skaitiniuose). Beje, ne taip seniai Kasparas pažiūrėjo pirmąjį savo pilno metražo animacinį filmą, bet ne vienu prisėdimu - vis po kokia penkiolika ar dvidešimt minučių. Neįsivaizduoju, kaip dvimetis galėtų dvi valandas išsėdėti prie televizoriaus. O kodėl pasakoju visa tai? Jūs tik pagalvokite, kaip atrodytų jūsų vaiko kasdienybė be ekranų. Jam būtų nuobodu, todėl reikėtų kažką kartu veikti!
  • Jokių žvilgčiojimų į telefonus, kai būname kartu! Čia jau taisyklė suaugusiems. Jos mums ne visada sekasi laikytis pavyzdingai, bet jos poveikis tik teigiamas. Atrodo, kad tik trumpam patikriname paštą arba Facebook, bet iš tikrųjų - erziname vaiką, nes nukreipiame savo dėmesį nuo jo, kuris kol kas dar nėra pajėgus suprasti žodžių "palauk" arba "aš labai trumpai". Man lengviau šios taisyklės laikytis vakare, kai vyras jau grįžęs iš darbo, tačiau norėčiau atsikratyti to žvilgčiojimo į telefoną visada, kai esu su vaiku. Tai irgi žingsnis kokybiško laiko su vaiku link.
  • Keliauti ir pramogauti kartu su vaiku. Mes su Kasparu keliaujame, einame į svečius, parodas, restoranus nuo pat kūdikystės. Tai darėme tiesiog natūraliai, bet dabar matau, kad tai irgi viena iš priežasčių, lemiančių didesnį kiekį laiko vaikui. Juk tada esi priverstas nuolat  kalbėtis su vaiku ir rūpintis, kad jam būtų įdomu. O tai dažniausiai reiškia bendravimą ir žaidimą kartu. Tai galioja ir tokiems dalykams kaip maisto gaminimas, skalbimas, lyginimas ar tvarkymas - visur stengiamės įtraukti ir vaiką. Tai tampa dar vienu būdu bendrauti arba ko nors išmokti. O juk tam mes - tėvai - ir esame.

2015-03-22

Mokomės skaičių su kamšteliais

         Kad kaupiu namuose kamštelius, galėjote suprasti po šio mano įrašo ir nuotraukos tinklaraščio Facebook puslapyje. Dažniausiai juos duodu Kasparui tiesiog laisvam žaidimui, kai dėlioja kažką su kaladėlėmis ar pagaliukais, taip pat panaudoja žaisdamas su mašinėlėmis. Praverčia kamšteliai mokantis spalvų, rūšiuojant juos pagal dydį. Šįkart su jais mokėmės skaičių. Neseniai labai pigiai buvau nusipirkusi lipdukų su skaičiais, nebuvau sugalvojusi, kur panaudosiu, bet paskui šovė mintis priklijuoti juos ant kamštelių. Tai štai rezultatas!


        Aš pasirinkau vienodus kamštelius, kurių turime daugiausiai. Skaičiai - nuo nulio iki devynių. Tačiau, kai duodu atlikti kokias nors užduotis, dažnai skaičius sumažinu iki 5, nes Kasparas (2m 7mėn) dar šiek tiek pasimetęs, kai skaičių yra daugiau. Taigi pradžioje tiesiog mokėmės skaičius, skaičiavome lietuviškai ir angliškai (šia kalba jam sekasi lengviau).
      Neturiu tikslo, kad jis jau dabar mokėtų skaičiuoti ar atpažintų skaičius. Tačiau natūraliai gyvenant ir žaidžiant kasdien vis kažką skaičiuojame, todėl jis ir mokosi. Čia labai norėčiau pabrėžti, kad, mano nuomone, mokantis tokių dalykų su pačiais mažiausiais nereikia perspausti ir kažko reikalauti arba pykti, jeigu nesiseka. Taip pat visada stengiuosi pastebėti, jeigu jam darosi nuobodu ir nerodyti jokių blogų emocijų, kai kažką ne taip pasako ar suskaičiuoja. Juk visa tai - žaidimas. O kad būtų įdomiau, galima įtraukti ir daugiau priemonių. Aš dar susiradau skaičius iš poraloninės dėlionės ir ličių kauliukus, kuriuos vis sėkmingai kažkur panaudoju (galima keisti pupelėmis, akmenukais, degtukais ar pan).


        Kasparas pats suranda vienodus skaičius ir kiekvieną poraloninį skaičių padeda prie kamštelio su tokiu pačiu skaičiumi (nuo 0 iki 9). Skirtingą kiekį kauliukų prie kiekvieno kamštelio dėliojau aš. Tiesiog norėjau, kad tuos skaičius jis pamatytų skirtingomis formomis ir savo esme: ne tik, kaip užrašyta, kokie jų pavadinimai bet ir kiek tai yra realybėje. Beje, čia buvau palikusi tik skaičius nuo 1 iki 5. Pats dėlioti kauliukų jis nenorėjo. Palieku ateičiai!

2015-03-18

Pasidaryk pats: žaidimas su kamuoliu medyje

       Jeigu paskutiniu metu skaitėte mano tinklaraštį, turbūt matėte įrašą apie žaislą, kurį gaminau iš virtuvinės mentelės ir baliono. Šis žaidimas labai panašus, tik skirtas didesnėms erdvėms. Aš jį sukonstravau lauke, bet niekas netrukdo jums to išbandyti namuose, jeigu turite pakankamai vietos. Juk nežinau, kas kokiuose namuose gyvena.
        Šįkart naudojau kamuolį, virvę, žirkles ir žaislinę raketę (bet taip pat tinka ir virtuvinė mentelė!).


         Jeigu turite kokį nors tinklelį nuo vaisių ar daržovių (pavyzdžiui, būna supakuoti mandarinai ar bulvės), galite jį panaudoti, kad būtų paprasčiau pritvirtinti kamuolį. Aš, deja, tokio daikto aplinkinėse parduotuvėse nemačiau, todėl tinklelį, kuris laikys kamuolį, suraiščiojau iš virvutės. Nereikia visko daryti lygiai ir gražiai. Esmė, kad laikytųsi viduje kamuolys. Aš štai taip išsidėliojau ant žemės, o tada surišau kiekviename susikirtimo taške.


         Tuomet į tinklelį įdėkite kamuolį, pritvirtinkite ilgesnę virvę ir pririškite ją prie medžio šakos ar kokioje nors kitoje vietoje, kur planuojate žaisti. Patariu pamatuoti ir kamuolį pririšti šiek tiek aukščiau vaiko galvos, kad bemušinėdamas pats neužsigautų. Aišku, vyresniems vaikams išvengti atskriejančio kamuolio, galėtų būti papildoma užduotis.




Ir viskas! Duokite vaikui į rankas raketę arba virtuvinę mentelę ir stebėkite, kaip bežaisdamas jis puikiai lavina savo judesius, rankų - akių koordinaciją ir koncentraciją. Šis kamuolys mūsų kieme jau kabo gerą mėnesį, Kasparas vis nueina pamušinėti. Jam patinka trenkti taip, kad kamuolys kur nors įsipainiotų į medžio šakas. Kažin, pavyktų kažką tokio sukonstruoti daugiabučio namo kieme?

2015-03-15

Lytėjimo žaidimas

        Tėvai net ir be jokių knygų, vien iš savo patirties, drąsiai galėtų pasakyti, kad lytėjimo pojūtis vaikams yra vienas svarbiausių. Nuo pat kūdikystės jie viską būtinai turi pačiupinėti, įsidėti į burną, pakramtyti. Lytėjimas padeda vystytis, todėl specialistai  ragina vaikams duoti liesti skirtingų paviršių, galima tam specialiai pagaminti priemonių. Štai vienas pavyzdys iš "Laughing kids learn" tinklaraščio.
           Kadangi mano sūnui jau dveji su puse, jam reikia jau sudėtingesnių ir įdomesnių užsiėmimų. Esu mačiusi, kad yra štai toks Djeco lytėjimo žaidimas. Labai smagus žaidimas su skirtingomis medžiagomis yra Žaislų muziejuje, kuriame neseniai lankėmės. Man norėjosi padaryti kažką paprastai ir greitai iš to, ką jau turime. 
            
            IDĖJA. Į kokį nors maišelį ar dėžutę sudėti skirtingų daiktų, kuriuos vaikas mokėtų įvardinti. Paprašyti jo nežiūrėti ir tik iš lytėjimo pasakyti, ką jis apčiuopia. Net neįsivaizdavau, kad Kasparui (2m.6mėn) jam taip patiks!



           Iš pradžių parinkau keletą skirtingų daiktų, kuriuos kartu apžiūrėjome, Kasparas juos apčiupinėjo. Sudėjau į dovanų maišelį ir paprašiau, kad jis paėmęs kokį nors daiktą, pasakytų, kas tai yra, o tada ištrauktų ir parodytų. Ši užduotis jam buvo labai paprasta, todėl manau, kad drąsiai galima bandyti su gerokai jaunesniais vaikais.




          Antrą kartą žaidėme atvirkštinį variantą: jis turėjo ištraukti konkretų daiktą, kurio aš paprašydavau. Šis variantas Kasparui buvo šiek tiek sudėtingesnis, bet vis dar pakankamai lengvai įveikiamas. Todėl užduotis sunkėjo toliau.



         Parinkau skirtingų gyvūnų figūrėlių, tačiau jas atskirti nėra labai paprasta: vienodas paviršius, keturios kojos, visur uodegos ir pan. Kaip matyti iš nuotraukos, prieš tai jos buvo atidžiai ištyrinėtos. Sudėtingiausia Kasparui buvo atskirti dvi, kurios buvo panašaus dydžio: dinozaurą ir karvę. 
           Taigi galiausiai taip pražaidėm gerą pusvalandį, Kasparas labai džiaugėsi teisingai atspėjęs, ką ištraukia ir buvo labai susidomėjęs šiuo žaidimu. Manau, kad būtinai šį užsiėmimą teks pasiimti į artimiausią ilgą kelionę automobiliu.

2015-03-10

Stalo žaidimai su dvimečiu

    Jau kurį laiką mūsų vakaro dažnas užsiėmimas - stalo žaidimai. Ir kaip smagu, kad jau atsiranda tokių, kuriuos galime žaisti visi kartu. Galvoju, kad grįžus į Lietuvą reikės Kasparui surasti ir parodyti mūsų su vyru kažkada mėgtą "Ticket to ride" (traukiniai dabar Kasparo naujausias pomėgis). Tegul pasižiūri, stebi, o ateis laikas, kai galės žaisti savarankiškai. O štai keletas stalo žaidimų, kuriuos jau dabar smagiai žaidžiame visi kartu. Pradėjome nuo turbūt kokio antrojo gimtadienio.

  • Domino. Tiesa, mes turime supaprastintą - su gyvūnų paveikslėliais. Bet, sakė, pas močiutę žaidė ir tikrąjį. Taigi tas su gyvūnais patiems mažiausiems labai tinkamas, nes paprasčiau atrinkti, kas prie ko. Pradžioje norėdavo dėlioti savo tvarka, dabar jau pats viską dėlioja ir bent kelis kartus iš eilės galime visi trys smagiai pažaisti sukritę ant žemės. Kasparas, tiesa, žaidžia neužvertęs savo detalių, todėl galime matyti, ar tikrai turi ar ne reikiamą paveikslėlį. Kai nenorėdavo žaisti pagal taisykles, per daug nespaudėme, paaiškindavome, kokia žaidimo esmė ir leisdavome dėlioti, kaip jam patinka, sakydami, kad gal kitą kartą norės pažaisti pagal taisykles. Beje, sutvarkyti ir sudėlioti mūsiškį domino į medinę dėžutę - taip pat Kasparo darbas, labai tinkamas mažoms rankoms ir pirštukams.


    • Djeco žaidimas "Minimi Butterfly". Turime skolintą, bet mielai tokį nusipirkčiau. Čia buvo vienas pirmųjų Kasparo stalo žaidimų ir nors rašo, kad jis skirtas vaikams nuo trejų metų, nuo dvejų mes jau visai smagiai žaisdavome. Žaidimo esmė - atpažinti spalvas, taip pat ridenami ir specialūs kauliukai, o dar pagrindiniai veikėjai - drugeliai. Jie gi Kasparui patinka nuo seno (pasakojau čia ir čia). Apskritai šios kompanijos žaidimai patiems mažiausiems tikrai verti dėmesio, man jie labai gražūs. Lietuvoje jais prekiauja ne vienas pardavėjas, tačiau to konkretaus drugelių žaidimo nemačiau.
    • Žaidimai su kauliukais. Šitą žaidimą kol kas žaidžia ne visai savarankiškai, mes padedame suskaičiuoti langelius, kiek jam reikia paeiti į priekį, tačiau jau pats pasako, kokį skaičių išrideno kauliukais. Kartais nesu tikra, ar suskaičiuoja, ar jau tiesiog įsidėmėjęs taškelių išsidėstymą. Tikrai puikus būdas mokytis skaičiuoti! Be to, kaip ir daugelis stalo žaidimų moko, kad kartais sekasi, o kartais - ne, tačiau svarbiausia - kartu praleistas smagus laikas. Mes visada pasidžiaugiame, jeigu laimi jis, bet taip pat  raginame džiaugtis už tėtį arba mamą, jeigu laimime mes.


            Kokius žaidimus žaidžiate jūs? Aš dar norėčiau išbandyti loto. Gal net galima patiems kažką pasidaryti? Keletą idėjų turiu. Beje, kažkada savo skaitiniuose dalinausi puikiu psichologo Vyčio Valantino straipsniu apie stalo žaidimus
    Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...