Tėtis. Gyvatė.

Tikrai nieko nepadėjau, tik primindavau, kad reikia piešti ant popieriaus, o ne ant stalo!

     

     Ar nepamiršot, kad šiandien reikia sveikinti tėčius? Mes su Kasparu tam ruošiamės dar penktadienį. Gaminome kartu atvirutę. Tradiciškai taip. Aš griežtai prisidėjau tik prie raidinio indėlio (nuotraukoje nesimato, nes kitoje pusėje), spalvas palikau jam. Naudojome vandeninius dažus ir flomasterius.

     Tačiau šiandien noriu papasakoti ne apie atviručių gamybą, o aprašyti rankdarbį vaikui ir tėčiui. Tai nedidelis, bet smagus žaislas, kurį galima traukti einant paskui save.

Mes vadiname šį žaislą gyvatėlę, gal jums primins kažką kita?

     Be abejo, šį žaislą galima gaminti nebūtinai su tėčiu, bet mūsų namuose taip nutiko, kad šio rankdarbio ėmėsi vyrai. O aš trumpai aprašysiu.

KAMŠTINEI GYVATĖLEI REIKĖS:

• kamščių nuo vyno butelių;
• ylos;
• peilio;
• siūlo ir adatos jam;
• dažų ar flomasterių dekoravimui.

    Eiga, manau, aiški iš nuotraukos. Kamščius supjaustykite į mažesnes dalis. Siūlau pasinaudoti šiuo patarimu: prieš darant rankdarbius iš kamščių, 10min pamirkyti juos karštame vandenyje. Aš sužinojau apie tai vėliau, todėl keletas kamščių sutrupėjo. Vieną kamštį pasilikite gyvatėlės galvai, jį apipjaustykite, kad būtų į tai panašu. Visose kamštinėse dalyse su yla padarykite skylutę siūlui praverti, o tada jį praverkite adata. Priekyje palikite siūlą tokio ilgio, kad vaikui būtų patogu gyvatėlę traukti paskui save. Išpieškite galvą ir ką nors daugiau, jei norite. Prie to sėkmingai gali prisidėti ir vaikas.

AMŽIUS. Toks žaislas patiks vaikui, kuris jau vaikšto, nes gyvatėlę galima traukti paskui save, ji smagiai juda. Vyresni vaikai galėtų tokią gyvatėlę padaryti savarankiškai.

KAIP MUMS SEKĖSI. Ir tėčiui, ir Kasparui smagu buvo tuo užsiimti. Dabar gyvatėlė keliauja su mumis net ir toli nuo Lietuvos. Ne kasdien, bet vis pažaidžia. Galima skaičiuoti jos dalis arba leisti improvizuoti vaikui!

Miestas namie

     Miestą namie kūrėme tada, kai už lango stipriai lijo visą dieną. Nes šiaip tai keliaujame į lauką ir per lietų.

Kol kas tai vienas geresnių lego panaudojimo būdų, dabar dažnai prašo daryti būtent tiltą, net nebūtinas kelias.

IDĖJA: iš neskaidrios lipnios juostos ant grindų padaryti kelią ar visą gatvių kvartalą! Šalia galima įkurdinti tiltus, namus, medžius, žmones ir pan.

AMŽIUS: spėju, įdomu nuo tada, kai pradeda domėtis mašinėlėmis. Kasparui jos parūpo visai neseniai. Kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau detalių galima pridėti.

KAIP MUMS SEKĖSI: mūsų kelias namuose išliko bent keletą dienų. Kasparas nieko nenulupinėjo, vis pasiimdavo mašinėlių jam išnaudoti. Iš papildomų detalių padariau tiktai tiltą iš lego kaladėlių ir garažą iš dėžinio kartono. Spėju, su vyresniu vaiku to tikrai nepakaktų, bet Kasparui (1metai ir 7mėn) labai patiko stumti mašinas, kad šios pravažiuotų po tiltu. Aš klijavau viską ant kilimo, jei klijuosite ant grindų, patikrinkite, ar lipni juosta nėra per daug lipni, kad nesugadintumėte dangos. Bet tikrai būna tinkamų ir saugių, pavyzdžiui tokių.

Lipdukai

     Ar yra vaikų, kurie nemėgtų lipdukų? Turbūt tik tokie, kuriems jie kol kas dar nepatinka ir tokie, kuriems jie jau nusibodo. Maniškis tikrai ne tik mėgsta klijuoti lipdukus, bet ir juos atlupti!

 

Ant lovos, ant kilimo, ant stalo, ant langų, ant tėvų.

IDĖJA. Klijuoti lipdukus į specialias knygeles, užrašų knygeles, gaminti atvirutes artimiesiems, leidžiant vaikui pačiam rinktis lipdukus ir juos klijuoti, gaminti korteles žaidimams ar mokymuisi. Taip pat galima derinti lipdukus ir piešinius.

AMŽIUS IR KAIP MUMS SEKĖSI. Kasparui gražiųjų DJECO lipdukų nupirkau, kai jam buvo maždaug 8mėn. Iš jų pasigaminau pirmąsias kartotines korteles (tiesiog po lipduką ar kelis užklijavau ant kartoninių lapelių). Jos visada būdavo mašinoje ir labai praversdavo, kai reikėdavo kažkur važiuoti, o Kasparas nemiegodavo. Mokiau gyvūnų pavadinimų ir jų skleidžiamų garsų. 

     Šiek tiek vyresnis, jau keli mėnesiai po savo pirmojo gimtadienio, jis pradėjo mėgti tuos lipdukus klijuoti pats. Buvo pilni namai. Taip pat dar darydavome atvirutes, puošėme kartotinį namą, mokėmės daiktų pavadinimų, raidžių. Gavome kelias lipdukų knygas dovanų, galvojau, dar per mažas, bet neįtikėtinai parūpo ir buvo įdomu: rinkdavosi lipdukus, nurodydavo, kurį jam paduoti, užklijuodavo lipduką, prispausdavo jį delnu, o paskui atlupdavo. Šitai sekėsi itin gerai. 

     Per praėjusiais Kalėdas nupirkau jam lipdukų knygą, kuri ir pradžioje, ir dabar sudomina Kasparą turbūt 9 kartus iš 10. Lipdukų dar sočiai joje yra, tikrai puiki knyga. Taip pat labai tinkama kelionėms, kaip ir šis albumas.

Centrinę kompoziciją naudoja retai.

     Pastaruoju metu reikalauja lipdukus klijuoti pats ir būtinai ant kartoninių kortelių. Labai patinka gyvatės, spėju, todėl, kad primena jam vikšrus. Va, o šiems lipdukams turbūt dar per mažas, bet vyresnieji pusbroliai įvertino teigiamai. Man jie irgi atrodo smagūs!

   

Naminis plastilinas

     Kaip jau minėjau ankstesniame įraše, mano Kasparas žaidžia naminiu plastilinu. Anksčiau jį gaminau pagal šį receptą iš Beatos tinklalapio ir vietoj minimo vyno akmens (cream of tartar) sėkmingai tokiu pat kiekiu naudojau lietuviškąją citrinos rūgštį. Receptas tikrai paprastas, bet dabar turiu dar paprastesnį, nes nieko nereikia virti! O tai reiškia, kad bus daug paprasčiau jį gaminti su mažamečiu vaiku. Tiesa, čia taip pat reikia naudoti tą vyno akmenį, kurio Lietuvoje neteko užmatyt, bet vėlgi - keiskite citrinos rūgštimi.

NAMINIAM PLASTILINUI reikės:

• 1 puodelio miltų
• 0,25 puodelio druskos
• 1 valgomojo šaukšto aliejaus
• 1 valgomojo šaukšto vyno akmens arba citrinos rūgšties
• 0,5 puodelio verdančio vandens 

     Sumaišykite miltus, druską, vyno akmens (citrinos rūgšties) miltelius ir aliejų. Arba leiskite tai padaryt vaikui! Supilkite verdantį vandenį (beje, jei norite spalvoto plastilino, į vandenį reikėtų įdėti maistinių dažų ir išmaišyti). Tada maišykite, kol viskas taps vientisa mase. Šiek tiek atvėsinkite ir sąžiningai paminkykite rankomis, kol plastilinas prie jų nelips. Nepatingėkite, nes būtent minkymas užbaigia plastilino gamybą. Jei ką - įberkite šiek tiek miltų, bet pagal tokias proporcijas man niekada neprireikia jų papildomai.

     Jis ne vienkartinis! Kol tinkamos tekstūros (ir švaros), tol ir naudokite. Aš laikau uždarame inde šaldytuve.

Mes žaidžiame plastilinu ir namie, ir lauke. Tačiau kaitrios saulės reikėtų saugotis, nes plastilinas sausėja.

IDĖJA. Sunku būtų sugalvoti kitą priemonę su tokiu nesuskaičiuojamu kiekiu galimybių. Jeigu kartais jums pritrūktų idėjų, šiame bloge padariau atskirą žymę. Dalinsiuosi tuo, ką lipdome mes.

KAIP MUMS SEKĖSI. Puikiai! Juk tai plastilinas. Nežinau, ar gali kam nors nepatikti. Šis receptas tikrai paprastas. Mano vaikui patiko ir pats gaminimo procesas, paskui vis rodo tėčiui, kaip reikia maišyti, kad pagamintum plastiliną. Nesu naudojusi jokių dažų, kol kas darom tą plastiliną tokį tiesiog baltą. Ai, vieną kartą pyliau burokėlių sulčių, tai plastilinas buvo švelniai rožinis - didesnio smagumo tikrai nepridėjo. Bet ateityje planuoju gaminti ir su spalvomis.

AMŽIUS.  Pirmą kartą Kasparui dariau plastiliną, kai jau buvo vyresnis nei metų. Žaisdavo šiek tiek virtuvėje, kol gamindavau valgyti. Tačiau pats įdomumas dabar (1m ir 9mėn.), nes plastilinu gali žaisti kelias valandas. Be abejo, ne vienas, reikia kompanijos. Tačiau būtent plastilinas gali suveikti kaip žaidimas, kai reikia, jog trumpam užsiimtų pats. Manau, galima siūlyti ir jaunesniems, o ateityje, tikiuosi, kad žaisti bus tik įdomiau!

PATARIMAS. Negalėkite savo didingų kūrinių, nulipdytų iš plastilino. Vaikas, kol mažas, tikrai norės juos suminkyti į ką nors beformio. Nusiteikite tam. Ir vis lipdykite kažką iš naujo, jei prašo.

     Žinote, kodėl mums taip smagu žaisti plastilinu? Nes smagu man!

Iš kur atsiranda drugeliai?

     Šis klausimas nėra per sudėtingas mano sūnui (1m 9mėn). Į jį jis atsako - koko. O "koko" jo kalboje yra kokonas. Viskas prasidėjo nuo knygos "Labai alkanas vikšrelis". Tai buvo pirmoji mūsų pirkta knyga Kasparui, kai jis pradėjo domėtis knygomis. Apie ją nieko negirdėjau, tiesiog atsitiktinai užėjau į knygyną ir ji man pasirodė graži ir įdomi. Tik vėliau sužinojau, kad ši knyga yra labai populiari pasaulyje, pelniusi gausybę apdovanojimų ir pirmą kartą išleista 1969m.  Kasparui ji tikrai labai patinka, o ypač neįtikėtinai žavi vikšro-kokono-drugelio virsmas.

     Matydama jo susidomėjimą, atspausdinau keletą su tuo susijusių paveikslėlių.

Geriau turbūt būtų spausdinti ant storesnio popieriaus arba pagamintas korteles laminuoti.

    Jam patinka dėlioti šias korteles, atsakinėti į klausimus, kas čia, kur kokonas, kur drugelis ir pan. Tiesa, drugelį ir kiaušinėlius dar rodo gestais. Šias korteles dažnai turiu su savimi kuprinėje, gelbsti, kai reikia išbūti ramiai. Taip pat turime drugelių piešinėlių spalvinimui iš šio tinklalapio. Bet kol kas didelio susidomėjimo nesulaukia.

     Man įdomi Reggio Emilia filosofija, kurios viena iš idėjų - stebėti tai, kas vaikui patinka, ir su tuo sieti mokymąsi. Kartais stengiuosi tai pritaikyti. Taigi apie drugelį ir jo gyvenimo ciklą dabar su Kasparu kaip nors pakalbame turbūt kasdien. Ir jam tai vis dar patinka! 

     Štai, pavyzdžiui, akimirka iš žaidimo plastilinu. Tai naminis plastilinas, kurio receptą aprašysiu artimiausiu metu.

Nesidrovėkite savo meninių (ne)sugebėjimų, kai žaidžiate su vaikais.

    Dar su drugeliais ir vikšrais Kasparas susiduria, žaisdamas planšetiniu kompiuteriu programėlėje Pepi Tree. Šis epizodas yra nemokamoje žaidimo versijoje. Turbūt nereikia sakyti, kad tai jam tikrai patinka, bet šias ir panašias technologijas ribojam.

     Be abejo, vikšrų ir drugelių ieškome gamtoje! Gal turite ir jūs kokių nors pasiūlymų šia tema?

Paveikslėlių albumas

     Tokį albumą su Kasparu pasigaminome kažkada praėjusį rudenį, kai jam buvo metai ir keli mėnesiai. Iš pradžių jis sulaukė tokio didžiulio susidomėjimo, kad Kasparas jį vartė kelias savaites kiekvieną dieną. Vėliau šiek tiek pabodo, bet iki šiol jį atneša, kad pavartytume. Tai tikrai yra daiktas, kurį pasiimu į kelionę automobiliu ar lėktuvu. Užima nedaug vietos, o veiklos yra ilgam.

Nerealiai gražių nuotraukų galima rasti žurnale "National Geography", ypač jei vaikui patinka gyvūnai.

IDĖJA. Į paprastą albumą plastikiniais puslapiais pridėti įvairių nuotraukų ar piešinių, iškirptų iš žurnalų ir lankstinukų. Galima panaudoti lavinant smulkiąja motoriką (kerpant, dedant ir išimant paveikslėlius), taip pat mokantis daiktų pavadinimus, spalvas ir pan. 

KAIP MUMS SEKĖSI. Kasparui labai patiko pirmoji proceso dalis - ant žemės pridėliota daugybę žurnalų, iš kurių rinkomės, ką iškirpti. Mūsų albume yra gyvūnų, kamuolių, automobilių, vaikų nuotraukų ir piešinių. Taip pat vaizduojami tie daiktai, kurių pavadinimų mokau. Pavyzdžiui, lempa. Tai vienas pirmųjų Kasparo žodžių. Kažkur skaičiau, kad vaikams jį lengva išarti.

Pradžioje kirpau tik aš, bet jei susidomėdavo žirklėmis, neatiminėdavau, tačiau atidžiai stebėjau. Nelaimių nebuvo. Dabar turime specialias vaikiškas žirkles, mokau jomis kirpti, tačiau kol kas Kasparas prašo, kad tai daryčiau aš. Pradžioje jam patiko tiesiog vartyti albumą, rodant pirštu į daiktus, vėliau jis paprašytas pats sakydavo daiktų pavadinimus ir garsus, arba rodydavo juos gestais. Dabartiniam Kasparui (1metai ir 9mėn) patinka išimti popierėlius iš albumo, jais pažaisti ir įdėti atgal. Tiesa, įdėti-išimti kol kas tenka suaugusiems, nes kai bando savarankiškai, albumo puslapiai plyšta. Tačiau jų dar daug tuščių. Užteks.

AMŽIUS. Įdomu, manau, nuo tokio amžiaus, kada pradeda domėtis knygomis. Vyresniems vaikams gali praversti mokantis skaičiuoti ar rašyti, o dar vyresni galėtų pamėginti iš paveikslėlių sudėlioti savo istoriją ir ją papasakoti.

Renkame lapus

     Šiandien Kasparui pasiūliau eiti į kiemą rinkti lapų. Čia, kur dabar gyvename, vėlyvas ruduo. Tačiau neabejoju, kad galima tai pritaikyti bet kokiam metų laikui. Galima rinkti pagaliukus, akmenis, kriaukles, pumpurus, gėlių žiedus ir pan. Kasparas moka pasakyti "lapas". Būtent tai išgirdusi supratau, kad jis tam pritaria. 

IDĖJA. Ieškoti ir rinkti tai, kas yra aplinkui, dėti į kokį nors daiktą (mes rinkome į užsegamą maišelį, kad būtų sudėtingiau), paskui vėl išimti, išdėlioti, lyginti tarpusavyje, vėl sudėti ir aišku būtinai išmėtyti aplink!

KAIP MUMS SEKĖSI. Pradžioje reikėjo parodyti procesą man, tada jau Kasparas pats ėjo tų lapų ieškoti. Aš vis raginau, klausdama "kur dar yra lapas?". Jam labiau juos patiko skinti nuo krūmų nei rinkti nuo žemės. Dėti į užsegamą maišelį jam buvo neįtikėtinai smagu, kaip ir iš jo išimti. Pastaruoju metu vis leidžiu Kasparui palyginti du daiktus tarpusavyje, klausdama, kuris didelis, kuris mažas. Nežinau, kaip ir iš kur, bet jis suvokimą apie dydžius turi puikų! Dar mokėmės spalvų. Kasparui patiko mėtyti lapus visur aplinkui. Aš leidau tai daryti, paskui vėl pasiūliau viską sudėti į maišelį. Taigi tvarkytis man neteko!

AMŽIUS. Tai galima daryti ir su pačiais mažiausiais. Aišku, kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau tėvų pagalbos gali prireikti. Kūdikiams turėtų patikti skirtingų dydžių, spalvų ir tekstūrų lapai. Vyresnieji su surinktais daiktais gali sudėlioti paveikslą, juos nuspalvinti dažais, suverti ant virvutes ar pagaliuko, panaudoti žaidžiant plastilinu. Taip pat galima palikti visa tai kuriam laikui ir kasdien vis stebėti, kaip keičiasi jų išvaizda. Aptarti, kodėl tai vyksta. Atsimenu, kad prieš tai, kai buvau mama, ir dirbau darbą, vienas kolega domėjosi, kodėl medžiai meta lapus. Dabar priežasties neprisimenu, bet neabejoju, kad vyresniesiems tikrai būtų įdomu tai išgirsti. Aš dar turiu laiko pasidomėti iš naujo.

Pradžia

     Vieną dieną su sūnumi bemėtydama kamuolį, sugalvojau, kad galėčiau pasidalinti tuo, ką veikiame. Galbūt tai padėtų kitiems tėvams auginti laimingus vaikus? Maniškis visada būna laimingas, kai kas nors su juo žaidžia. Suprantu, kad ne visi kartais turime laiko ar jėgų nuolatiniam atrakcionų parkui namuose. Todėl tikiuosi jums pasiūlyti idėjų. Kad būtų paprasčiau. Vaikai tikrai moka žaisti, suaugusiems kartais tam reikia ir pastangų. Man žaisti patinka, tačiau dar tikrai yra ko pasimokyti iš vaikų. Jie nuostabūs!

     Aš esu tiesiog mama, neturiu jokio pedagoginio išsilavinimo, tačiau kaip ir kitiems tėvams man tenka pačiai mokyti sūnų pagal savo pasaulio suvokimą ir nuojautą. Truputį skaitau knygų, straipsnių apie vaikus ir jų auklėjimą. Turbūt bendra pagrindinė idėja - tiesiog būkite su vaikais ir leiskite jiems žaisti! Tai daryti aš ir stengiuosi. Daug idėjų, kaip kasdien mokytis ir žaisti, randu internete arba aplink save. Juk vaikams viskas įdomu.

     Ketinu čia skelbi nuotraukas ir aprašymus to, ką mes veikiame. Leidžiu visas idėjas kopijuoti! Aš už tai, kad auginti vaikus būtų smagu.